„Tai pavyzdinė karjeros planavimo pasekmė. Gyventi kaime šiandien dažniausiai ryžtasi pragyvenimo šaltinį užsitikrinę arba per atstumą gebantys dirbti asmenys. Tai verslūs, racionalūs, savo sveikatą tausojantys žmonės“, – svarsto socialinių mokslų daktarė ir ekologiškų produktų parduotuvių tinklo įkūrėja Guoda Azguridienė.
Miestiečiai, įdarbinę savo pomėgį
„Ne rogių šunys kalti, kad prieš 11 metų palikome Vilnių ir leidomės paskui svajonę į Kernavę“, – juokiasi Indrė Daujotienė (43 m.).
Dar gyvendama mieste meilę žirgams puoselėjusi ir per juos su vyru Laimonu susipažinusi vilnietė nusprendė teikti pramoginio jodinėjimo paslaugą.
Su bičiuliu pora įsigijo žirgų ir per vasarą juos nuomojo norintiems jodinėti, tačiau greitai suprato, kad be savo sodybos žiemą nieko nebus.
Nuomotis vietą miesto žirgyne pasirodė pernelyg brangu, todėl Daujotai įsigijo sodybą Kernavės seniūnijoje.
Išsiaiškinę, kad augina į roges ir ratukus tinkamus kinkyti šunis, Daujotai, žiemą pasnigus, ėmė juos naudoti kinkiniui.
„Šunys mėgsta bėgioti, o ką traukti – ratukus ar roges, jiems visiškai nesvarbu“, – sako devintus metus šunų kinkiniais užsiimanti I. Daujotienė.
Norinčiųjų išmėginti šunų kinkinius netrūksta. Už 30 eurų Daujotų sodyboje galima susipažinti su Aliaskos haskiais, paragauti rogininko šiupininės ir pasivažinėti šunų tempiamomis rogėmis ar ratukais.
Turizmo agentūroje dar dirbanti Indrė pasakoja, kad jie su vyru – savo laiko šeimininkai.
„Į biurą 8 val. ryto seniai nebevažiuojame, dirbame iš namų, taigi dienos darbus rikiuojame pagal save: rytais bėgiojame, o paskui visa kita. Laimonas įsteigė įmonę, o nuo praėjusių metų drauge organizuojame vasaros stovyklas vaikams. Dar nesame turėję tokių gerų metų.“
Paviliojo senelio kaimyno žemė
„Gyvenimas mieste mūsų niekad netraukė. Nuo vaikystės norėjome gyventi kaime, todėl vos baigęs Kauno „Aušros“ vidurinę mokyklą įstojau į Žemės ūkio universiteto Inžinerijos fakultetą. Žmoną taip pat viliojo kaimas, todėl dar 2001 m. apsigyvenome mano senelio sodyboje“, – pasakoja Garliavos seniūnijoje įsikūrę Vita (40 m.) ir Mindaugas Šlapkauskai (41 m.).
Jų sėkmės istorija kaime prasidėjo nuo ekspromto. Nors ūkininkauti neketino, kaimyno žemę sako įsigiję dėl prasidėjusio statybų bumo: „Nenorėjome, kad po mūsų langais išdygtų naujas namų kvartalas, todėl nupirkome laisvą žemę. Jos nebuvo daug, todėl pradėjome auginti uogas.“
Kol ūkis plėtėsi, Vita dirbo mokytoja, o Mindaugas rūpinosi žemės ūkio technika vietos įmonėje. Šiandien Šlapkauskų ūkyje dirba trys samdomi darbininkai, o uogų skynimo laikotarpiu jų susirenka iki 20.
Šviežias uogas Šlapkauskai pardavinėja Kauno ūkininkų turgeliuose, patys verda uogienes, spaudžia sultis, gamina sirupus, o šaldytas uogas parduoda perdirbėjams.
Šlapkauskų ūkis ištisus metus siūlo aviečių, braškių, gervuogių, juodųjų serbentų, vyšnių, slyvų, obuolių, kriaušių, taip pat – įvairių uogienių, sulčių, sirupų.
Triušių ūkis išlaisvino talentus
Eduardo (59 m.) ir Ritos (58 m.) Kubilių ūkio ir verslo istorija – dar vienas pavyzdys, kaip miestiečiai įleidžia šaknis kaime.
„Auginti triušius ir pardavinėti jų mėsą bei kailių gaminius sugalvojome prieš 15 metų, sėdėdami prie židinio Panevėžyje“, – prisimena pirmosios triušių fermos Lietuvoje steigėjas E. Kubilius, jau keliolika metų įsikūręs Ėriškių kaime.
Pradėjusi nuo 3 tūkst. triušių, šeima šiandien jų laiko tik 300. Ketverius metus triušieną tiekę Kauno klinikoms, vėliau dirbę su didžiaisiais prekybos centrais, restoranais, triušių augintojai lengviau atsikvėpė, kai pirkėjai į Kubilių ūkį kelią pramynė patys.
Pirmuosius triušius kartu su naudotais automobiliais jis parsivežė iš Prancūzijos. Kaip juos auginti, prižiūrėti, patirties sėmėsi iš žmonos giminaičių Latvijoje, studijavo literatūrą. Postūmiu grįžti į kaimą Kubiliams tapo tėvų atgauta senelių žemė.
Jaunystėje apie architektūrą svajojęs, bet galiausiai statybininko profesiją įgijęs pašnekovas juokauja, kad pagaliau gali realizuoti savo talentus. Jo žmona iš triušių taukų gamina kremus su šalavijais, medetkomis ir kraujažolėmis. Rita tikina, kad jos kremai turi paklausą.
„Pro savo namų langus regime stumbryną ir Krekenavos regioninį parką. Tokioje aplinkoje gyvenant bei triušiena maitinantis ir sveikata pasitaiso. Mano kraujo spaudimas – 120 ir 80, o ant nosies jau 60 metų“, – giriasi E. Kubilius.
Prie nuosavo namo turėtus 6 arus Panevėžyje į 2 ha Ėriškių kaime iškeitusi Kubilių šeima mėgaujasi ir erdvesniu gyvenimu.
Pratęsė senelio tradicijas
„Tik pasižiūrėjęs į veidrodį gali nuspręsti, ar esi žmogus, galintis auginti gyvą padarą, prisiimdamas už jį atsakomybę rytą vakarą, 365 dienas per metus taip, kad pačiam prieš save nebūtų gėda. Ne kiekvienam tai tinka“, – juokauja Vilkijoje esančios didžiausių kailinių žvėrelių fermos savininkas Česlovas Tallat-Kelpša (62 m.).
„Vilkijos ūkį“ dar tarpukariu buvusioje Tiškevičių dvarvietėje su 125 ha įkūrė Č. Tallat-Kelpšos senelis Jonas Tallat-Kelpša, Žemės ūkio rūmų vadovas. Tai vienas didžiausių kailinių žvėrelių ūkių šalyje, gerai žinomas ir pasaulyje. „Vilkijos ūkio“ kailiai parduodami Helsinkio, Kopenhagos, Toronto aukcionuose.
Sėkmingų ir nuostolingų metų matęs ūkininkas sako, kad jo auginamų žvėrelių skaičius keitėsi: lapių sumažėjo gal 4 kartus, audinių pagausėjo 10 kartų. Auksiniai laikai buvo, kai už lapės kailį buvo siūloma 200–250 eurų (šiandien aukcione – 60–70), o už audinės kailiuką kažkada buvo mokama 70–80 eurų (šiandien – 20–25).
Buvęs miestietis Panevėžio ir Jonavos rajonuose dar augina grūdus, užsiima klasikine žemdirbyste (jo laukuose auga miežiai, rapsai, pupos). Sibiro tremtyje gimęs, Kaune augęs ir 23 metus ūkyje jau praleidęs ūkininkas sulaukia prašymų patarti ir pakonsultuoti. Dažniausiai tokiems prašytojams primena: nepamirškite pažvelgti į veidrodį ir savęs paklausti, ką galite, o ko ne.
Iš kaimo nepaleido šeima
Vilniuje gimę broliai Remidas (24 m.) ir Tautvydas (26 m.) Jungevičiai ūkininkauti ekologiniame šeimos mėsinių galvijų ūkyje apsisprendė ne iš karto.
„Lazdijų rajone, kur iki šiol gyvena seneliai iš tėvo pusės, bėgdavo mūsų vasaros. Iš pradžių tik tėvams prižiūrėti žemę padėdami, ilgainiui į ūkio veiklą taip įsitraukėme, kad vis didinome jo valdas, pirkome technikos, o įsigiję 600 ha dirbamos žemės ir 250 mėsinių galvijų jau nebeturėjome kur trauktis“, – juokauja psichologijos absolventas Remidas, šiuo metu VDU dar studijuojantis verslą ir antreprenerystę.
Broliai neslepia, kad jų įsitraukimas ir domėjimasis žemės ūkiu ne tik vietiniams kaimo gyventojams, bet ir prancūzų ūkininkams atrodo keistas. „Prancūzai niekada nesupras, kodėl miestiečiai ryžtasi važiuoti į kaimą, todėl į mūsų norą pasisemti patirties jie žiūrėjo kreivokai. Bet mes matome perspektyvą. Žemės ūkis – puikus verslo šaltinis“, – rimtai nusiteikęs R. Jungevičius.
Vaikinų žemės neprilygsta esančioms derlingiausiose Lietuvos vietose, todėl ieškodami ekonomiškai naudingesnių variantų jie perėjo prie mėsininkystės.
Už kilogramą žalios galvijų mėsos Lietuvoje mokama 0,50, o Lenkijoje be didesnių problemų galima parduoti už 1,70 euro. Daugiau pabendravus – ir už 1,90 euro. „Taigi svarbu neskubėti ir rasti geriausią kainą“, – įsitikinę per darbymetį keturis pagalbinius darbininkus samdantys broliai.
Į kaimą grąžino nostalgija
Aštuonioliktus metus Molėtų rajono Inturkės kaime veikia Giedriaus Prakapavičiaus (43 m.) ekologinis avių ir ožkų ūkis. Jis – vienas didžiausių šalyje, pirkėjams jau pažįstamas iš sūrių ir jogurtų.
„Atmintyje išliko šie vaizdiniai, kvapai, emocijos. Greičiausiai tai ir paskatino sugrįžti prie šaknų, – svarsto ūkininkas. – Gyvendamas mieste ne tik nejauti laiko tėkmės, bet ir pats sau laiko neturi, o kaime viskas kitaip. Mes į kaimą kėlėmės turėdami aiškią veiklos viziją, nors vizija metams bėgant ir keitėsi.“
Vėliau vienu metu banda siekė 2 tūkst. avių, ūkininkas įsirengė skerdyklą, pats pjovė avis, tačiau dabar banda sumažėjusi, ūkininkavimo kryptis keičiama iš mėsinės į pieninę.
G. Prakapavičius tris kartus gavo ES ir valstybės paramos. Už gautas lėšas įsigijo traktorių, presą, šienapjovę, plūgų. Įgyvendindamas trečiąjį projektą pasistatė pieninę, įsirengė melžyklą. Dabar G. Prakapavičiaus ūkyje, kuriame jam tvarkytis padeda žmona Birutė, laikoma apie 1,5 tūkst. gyvulių: melžiamų ir mėsinių avių, ožkų.
Naujas idėjas kaimas jaukinasi sunkiai
Visai netoli Debeikių plyti ir jaunos ūkininkų šeimos, užsiimančios dekoratyvinės vejos auginimu, – Kęstučio (36 m.) ir Gitos (35 m.) Opulskių valdos. „Norėtume plėstis, bet nepavyksta išsinuomoti daugiau žemės. Žmonės, sužinoję, kad jos mums reikia vejai auginti, net nesileidžia į kalbas. Sako – neatiduosim šventos protėvių žemės, kad ją kažkas suvyniotų ir į Vilnių išvežtų“, – pasakojant apie verslą stabdančius nesusikalbėjimus Kęstutį ima ir juokas, ir pyktis.
Iš tiesų su ritinine veja, kuri nuimama nuo dirvos vos pusės centimetro storio atraižomis, sukama į rulonus ir išvežama pas apželdintojus, iškeliauja ne daugiau žemės, nei kasant bulves ar burokus. Bet kaimo žmogui vis dar atrodo kitaip. Taigi užsidirbti pinigų tenka verčiantis iš labiau įprastos augalininkystės – vasarinių ir žieminių rapsų, kviečių auginimo.
Opulskiai turi 60 hektarų nuosavos žemės, dar apie 200 hektarų nuomojasi.
Pernai ūkio apyvarta siekė 250 tūkst. eurų, bet iš vejos į bendrą finansinį aruodą dar neįbyrėjo nė cento. K. Opulskis svajoja išplėsti ritininės vejos verslą, kad nebereikėtų užsiimti augalininkyste.
Rapsų, kviečių, kitų grūdinių kultūrų auginimas leidžia uždirbti, bet pasitenkinimo nedaug – viskas žinoma, todėl nebeįdomu. „Yra visiems žinomi kanonai, pagal kuriuos dirbdamas kone kiekvienas gali būti agronomas. Mane traukia nauji dalykai, norėčiau plačiau užsiimti apželdinimu, išbandyti kitus augalus. Bet kol kas neturime tam lėšų“, – prisipažįsta ūkininkas.
Perspektyvas piešia niūria spalva
Vos įvažiavus į nedidelį Čiudų kaimą (Jonavos r.) nuo pakalnės atsiveria vaizdas į vieną stambiausių Lietuvoje šeimos ūkių (820 ha), kuriame šiuo metu melžiama net 200 karvių. „Šio ūkio nebūtų, jei ne vyras. Jis visą laiką prie žemės veržėsi“, – neslepia pieninkystės ūkio šeimininkė Irena Daukantienė (65 m.).
Pirmaisiais ūkininkavimo metais pieno produkciją senelių ir vaikų namams, ligoninėms tiekę ūkininkai vėliau mėgino dirbti su specializuotais automatais, esančiais didžiuosiuose prekybos centruose. Tačiau tai nepasiteisino – jie patyrė nuostolių. „Nuolat sulaukdavome pirkėjų skundų, kad automatai neveikia, o kaip jie veiks, jei piktavaliai prikišdavo į juos makulatūros“, – apmaudo neslepia ūkininkė.
Savo ūkyje 24 melžimo aikšteles už ES paramą įsirengusi Irena samdo 18 žmonių, ją guodžia tik tai, kad šalia ūkininkauja jos vaikai: „Nežinau, ar išdrįsčiau pasielgti taip, kaip 1989-ųjų vasarą, kai abu su vyru, ką tik mokslus baigę, susikrovėme į sunkvežimį kuklią mantą ir su dviem mažais vaikais iš Vilniaus išvažiavome į vienkiemį Žemaitijoje ūkininkauti.“
„Tačiau tikri galime būti dėl vieno: natūralios ir ekologiškai užaugintos produkcijos vertė ateityje tik didės, tad jei turite ambicijų išmėginti savo laimę žemės ūkyje, dar pats laikas“, – ragina ir pati apie perspektyvas gyventi kaime jau ne vienus metus mąstanti G. Azguridienė.