„Investicijas į ūkį praktiškai nubraukiau du kartus. Sunkiausia rasti patikimus žmones. Taip susiklostė, kad ir mano darbuotojai tapo ūkininkais, dabar turime 6 žmonių grupę, kuri vienas kitą palaikome. Kartu valdome iki 500 ha žemės. Tapome efektyvia komuna“, – dėlioja G. Migonis.
Jis skaičiuoja, kad investicijos į ūkį viršijo 2 milijonų eurų. Tikslas iš vieno hektaro „išspausti“ 600-800 eurų gryno pelno. Jei prasidės didesnė infliacija 1000 eurų. Skaičiavimas paprastas: viename hektare auga vienas gyvulys, kuris per metus atsiveda prieauglį, tai papildomi 800 eurų ir išmokos.
„Panašius rezultatus, kaip prancūzai, olandai pasiekėme, jei kalbėsime apie gyvulių auginimą. Pelningumo dar ne, tačiau kol kas ne toks mūsų ūkio tikslas. Svarbiausia, kad įrodėme, jog galime dirbti kokybiškai. Tam, kad galėtume konkuruoti su tais pačiais olandais turime per savaitę parduoti bent 24 vienodos kokybės galvijus, arba 1300 per metus. Tai minimalus kiekis“, – dėsto ūkininkas.
Jis skaičiuoja, jog norint parduoti 1300 buliukų reikia laikyti 2600 karvių. Jo paties ūkis lietuviškais mastais gana didelis, laiko 250 karvių. Vadinasi dešimt tokių ūkių turi dirbti kaip viena bendrovė.
„Prie mūsų jungiasi kiti ūkiai. Tai smagu ir tikimės, kad pagaliau pasieksime 1000–2000 bulių per metus. Turime suprasti, kad svarbiausia vartotojas, kuris perka 365 dienas per metus. Pagrindinis jautienos pirkėjas restoranai – jie perka savaitėmis. Jei olandai, argentiniečiai mėsą siūlo ištisus metus, mes su savo kokybiška jautiena, kurią galime tiekti tris savaites per metus, niekam neįdomūs, nes klientas tą patį produktą nori rasti ištisus metus“, – rinkos specifiką aiškina G. Migonis.
Jei kalbėsime apie tuos 24 jaučius per savaitę, tai 15-16 mėnesių auginti raguočiai, sveriantys 650 – 700 kg. Tada mėsa dar bus minkšta. Jei gaminame kokybišką skerdeną, tokiom veislėm kaip limuzinai, šarole pelningas jau bus 3,8 euro už kilogramą, kitoms veislėms 4-4,4 euro už kilogramą. Čia vadinamasis karkasas. G. Migonio žiniomis, jau pasiekėme 3,2 euro, gal gautume ir 3,4 euro. Tolimesniam brangimui trūksta kiekių ir, kita bėda, ūkininkai turi jungtis, o ne konkuruoti vienas su kitu.
„Lietuvoje visada kalbame apie pardavimą ir gyvo svorio kainą, tačiau kai prekybininkas taip perka gyvulį, jis iki galo nežino, kokia bus galutinė išeiga. Pavyzdžiui, neaišku, ar ūkininkas prieš parduodamas karvei nedavė druskos ir ji neišgėrė dvidešimt litrų vandens, supirkėjai visada mokės mažiau nei už karkasą“, – aiškina G. Migonis.
Kitas ūkio bandymas buvo įkurti savo mėsos parduotuvę, tačiau tai tik papildomas realizacijos kanalas, negalintis pakeisti eksporto. Lietuvoje tiesiog dar nėra tiek žmonių, kurie gali mokėti už kokybišką jautieną, nes mūsų vartotojas jautrus kainai.
„Man būtų smagu, jei Lietuvoje sugebėčiau parduoti 5 proc. savo produkcijos ir tai būtų geriausia mėsa. Tai mano vizija“, – aiškina G. Migonis.
Jis gana palankiai vertina ir Žaliąjį kursą, nes ekstensyvi gyvulininkystė atitinka šį kursą. Be to, motininės bandos ekologiškos, taip auginamos dėl įsitikinimų.
„Mums trūksta didesnių penėjimo stočių, prie kurių galėtų prisijungti ir pašarus gaminantys grūdininkai, kurie puikiai dirba. Jas galėtume išmėtyti po Lietuvą ir grūdininkais mainais tiekti mėšlą. Išvežti grūdų nėra blogai, tai viena iš mūsų prekių ir jas turime tai išnaudoti. Kosmonės technologijos, lazeriai, puiku, tačiau negalime apleisti ir resurso, kuris generuoja mažas, bet stabilias, pajamas. Tai žemės ir miškai. Daug naftos ir brangakmenių neturime“, – įsitikinęs patyręs finansininkas.