Už Europos karalių nuo seniausių laikų vertintų smidrų kilogramą pirkėjai negailėdami kloja ir daugiau nei dešimt eurų.
Karalių daržovė
Šaltas pavasaris truputį nuvėlino lietuvių vis labiau vertinamų smidrų derlių – pakąstos šalnų šios daržovės tik dabar skelbia savo sezono įkarštį. Prieš trejus metus ūkininkauti nusprendęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos pareigūnas Algimantas Meidus dabar jau kiekvieną pavasarį priverstas imti atostogų, kad su žmona Kotryna Anykščių rajone nuimtų 2 ha smidrų, žmonių dar vadinamų šparagais, plantaciją.
Šiomis šiltėjančiomis gegužės dienomis Algimanto ir Kotrynos Meidų ūkyje pats darbymetis. Pačių šeimininkų rankų jame jau nebeužtenka, dar ir būrelis samdytų darbininkų padeda porai nuimti sparčiai derantį smidrų derlių. 2017-aisiais nusprendę nerti į žemės ūkį sutuoktiniai Anykščių rajone, Alukėnų kaime, ėmėsi auginti šias lietuvių virtuvėje dar visai neseniai pradėtas vartoti gana egzotiškas daržoves.
Dar prieš kelis dešimtmečius šis augalas puošė gėlynus kaip dekoratyvinis krūmas. Buvusi darželių puošmena dabar – pati tikriausia vitaminų bomba po šaltojo sezono išsekusiam organizmui.
„Šios daržovės kaupia daug vitaminų, jas valgant kūnas labai greit atsigauna po žiemos, visai nebesinori saldumynų. Man jie labai patinka, bet net ir daržovių nevartojantis vyras mielai valgo. Nesipriešina nė mūsų mažieji“, – sako smidrų augintoja K. Meidė.
Smidrus nuo seniausių laikų vertino Europos šalių karaliai. Šios pavasarinės daržovės greitai paruošiamos, nekaloringos, bet turi daug kalio, cinko, augalinių baltymų, ląstelienos, geležies, karotino, folio rūgšties, įvairiausių vitaminų ir mineralų.
Pastebėta, jog smidrai naudingi sergant širdies bei kraujagyslių ligomis, nes stabdo trombų susidarymą. Taip pat jis laikomas afrodiziaku.
Ieškojo atokaus kaimo
Prancūzai, olandai ir kiti Vakarų europiečiai plačiai augina smidrus, o lietuviai juos sodinti ėmėsi neseniai. K. ir A. Meidai šia daržove susidomėjo, kai Kotryna dar studijavo Aleksandro Stulginskio universitete technologijų ir vadybos programą, klausėsi daržininkystės paskaitų.
„Man tas kursas labai patiko, ypač netradicinių augalų auginimas. Tada ir susipažinau su smidrais, iki tol apie juos mažai žinojau, mažai ir ragavau“, – pasakoja 26-erių ūkininkė.
Susituokusi šeima kurį laiką gyveno daugiabučio namo bute Utenoje, bet į pasaulį pradėjus belstis jųdviejų pirmajai atžalai, būsto savininkė paprašė išsikraustyti. Taip pora ėmė dairytis sodybos kaime ir nusitaikė į tikriausiai pačią atokiausią Anykščių rajone. Čia mažame kaime, ko gero, nėra nė dešimties gyventojų.
„Įsikūrėme ir pagalvojome, kad sodybos žemėje užtektų dar ir daržininkystei, taip gimė mūsų nedidelis ūkis. Norėjome jo netradicinio, tada ir prisiminiau smidrus“, – pasakoja Kotryna.
Iš Olandijos vilkiko šaldytuve ūkininkai parsigabeno apie 30 tūkst. sertifikuotų, dviejų veislių (tamsesnių ir šviesesnių) sodinukų. Šie tada tebuvo ilgos šaknys su baltais taškeliais, iš kurių vėliau lenda maistui naudojami ūgliai.
„Visas mūsų darbas iš pradžių buvo rankomis. Su talkininkais pasidarėme gilias vagas ir į jas sodinome tas ilgas šaknis. Dirbome dvi savaites“, – pirmuosius vargus prisimena K. Meidė.
O vėliau sekė ravėjimas, priežiūra. Tik iš Europos Sąjungos paramos jauniesiems ūkininkams pavyko pasistatyti ūkinį pastatą, įsigyti šiokios tokios technikos. Bet vis tiek, pasak Kotrynos, smidrai reikalauja daugiausia rankų darbo.
Perka kilogramais
Ir šiuo metu A. Meidus trumpam pasitraukė iš tarnybos Panevėžio policijos komisariate, pasiėmė atostogų ir su žmona nuo ryto iki vakaro pluša sodybą juosiančiame smidrų lauke. Šios daržovės taip sparčiai auga, kad ūkininkams net du kartus per dieną tenka pereiti savo daržą.
Paprastai derlius, Kotrynos aiškinimu, prasideda gegužės pradžioje. Bet šiemet buvo šaltoka ir tik dabar Meidų ūkis sulaukė rimto starto.
„Šalnos šiemet labai apgadino mūsų derlių – smidrai pakeitė spalvą, augo kreivi. Mes tokius suvalgome patys ir išdaliname giminėms, bet pirkėjui tokių nepasiūlysi“, – apgailestauja ūkininkė.
Dabar šioms daržovėms oro sąlygos puikios ir jų augintojams klientų netrūksta. Nors smidrų kaina gan didoka, pirmieji ūgliai išparduodami iki paskutinio, o ūkininkams tenka juos kilogramais gabenti pirkėjams į namus. Šį pavasarį Meidai jų jau pardavė apie toną ir tikisi iki sezono pabaigos, maždaug Joninių, parduoti dar ir antrąją toną.
„Kaina gegužės pradžioje siekė 12 eurų, o dabar 9–10 eurų už kilogramą. Bet mažais kiekiais žmonės neperka, ima tiek, kad atsivalgytų. Sezonas trumpas – dar pora savaičių ir baigta“, – pasakoja ir Panevėžio rajone pirkėjų turinti K. Meidė.
Pasak augintojos, skirtingų veislių smidrų skonis šiek tiek skiriasi.
Šias daržoves, anot Kotrynos, galima virti, kepti, apsukti šonine ir čirškinti keptuvėje, yra mėgstančiųjų jas graužti ir žalias. Kotryna bandė ir konservuoti, bet tokio darbo rezultato dar negali įvertinti.
Pelno kol kas neskaičiuoja
Sezonui pasibaigus, smidrai perauga ir tampa tamsiai žaliais, vešliais krūmais. Jiems Meidai dar leidžia pavešėti iki rudens, o vėliau nupjauna kaip trąšą šaknims.
„Smidrai dauginasi iš krūmo subrandintų sėklų, bet mūsų daržovės hibridinės, išvestos veislės ir tokių sėklų neveda, tad ir nesidaugina. Kiek pasisodinome, tiek pavasarį ir atželia. Su kiekvienais metais smidrais užsodintas laukas tik stiprėja ir gerėja, o jį naudoti galima iki 20-ies metų“, – aiškina daržininkė.
Anot jos, toks ūkis daugiausia investicijų pareikalauja iš pradžių, o vėliau kainuoja kasmetis darbininkų samdymas, prekybos išlaidos ir, žinoma, mokesčiai.
Nors per dvejus metus Meidų smidrų plantacija gerokai sustiprėjo, ūkininkai kol kas didelio pelno neskaičiuoja. Pasak Kotrynos, daržas jiems vis dar labiau malonumas nei verslas, nors pamažu jau stumia į šalį pagrindinius šeimininkų darbus. Galbūt ūkininkavimas kada nors jiems taps svarbiausia veikla, pagrindiniu pajamų šaltiniu.
Nauja kryptis – šitakių grybai
Pati Kotryna dabar yra motinystės atostogose, o prieš jas dirbo pardavimų srityje.
„Manau, ūkininkavimas jau tampa pagrindiniu mūsų užsiėmimu. Bet plėstis kol kas planų neturime – per mažai žemės. Nebent tik tobulintume savo ūkį“, – svarsto K. Meidė.
Anot jos, smidrų auginimu susidomi vis daugiau Lietuvos ūkininkų.
O pernai jauna šeima pabandė pasisėti ir iš Rytų Azijos kilusių šitakių grybų. Vienos labiausiai vertinamų tiek maistui, tiek medicinai naudojamos grybienos ūkininkai atsisiuntė iš Anglijos. Sėkla Lietuvą pasiekė specialiuose kamšteliuose, kuriuos reikėjo įsodinti į senus medžio kelmus.
„Matome, kad kelmuose kažkas vyksta, grybiena kolonizuojasi, bet pačių grybų dar neregėti. Šios daržininkystės mokomės iš socialinių tinklų. Mums tai tiesiog smalsu stebėti“, – šypsosi ūkininkė.
K. Meidės žiniomis, jų ūkio naujoji kultūra – šitakių grybai – turėtų išlįsti per 24 mėnesius.