Keisti kryptį ją paskatino paskutinis kainų kritimas, po kurio pieno ūkio išgyvenimas pakibo ant plauko. Tačiau kada tai padarys neaišku – šeima ėmė ES paramą ūkio modernizavimui ir turi nekeisti specializacijos dar trejus metus. Dabar žemdirbiai prašo Žemės ūkio ministerijos leisti nesilaikyti šių ribojimų ir iš pienininkystės pasitraukti greičiau. Ūkyje dirba šeima ir du samdomi žmonės.
„Nuo vasario pieno supirkimo kaina sumažinta 10 centų už kilogramą. Nuo sausio ji jau buvo sumažinta 10 centų, gruodį mažinat 3-4 ct. Pati didžiausia kaina su visais priedais pernai buvo 50 euro centų už kilogramą. Dabar bus 27 euro centai“, – skaičiuoja Zita.
Ji pasakoja ir kaip atrodys perėjimas iš pieninės į mėsinę gyvulininkystę. Ūkis ekologinis ir per metus iš vienos karvės melžiama 7 t pieno. Dideli pramoniniai ūkiai melžia 12 t. Dėl to, kad Z. Dargienės ūkis ekologiškas, kilogramo kaina padidinama 2 ct. Tiesa, ūkininkaujant ekologiškai mažesnės ir išlaidos.
„Pajamos nėra didelės, lyginant su tradiciniais ūkiais, nes negalime naudoti daugybės priedų, didinančių primilžį, tačiau ekologinės krypties nekeisime, tik eisime į mėsinę gyvulininkystę atsisakydami pieninės“, – aiškina ūkininkė ir sako svajojanti kuo greičiau keisti kryptį. Jei ŽŪM leis, melžiamų karvių atsisakys per metus, jei reikės laikytis įsipareigojimų, po trejų.
Perėjimas bus paprastas – pieninės karvės parduodamos ir už tuos pinigus perkami mėsiniai veršeliai, kurie kainuoja panašiai kaip ir piendavėlė. Papildomų lėšų nereikės. Veršelius pradės pirkti jau šiemet, nes reikia bent dviejų metų, kad iš jo išaugtų karvė žindenė, kuri ir yra bandos pagrindas.
Šeimos tikslas – 100 karvių žindenių banda, kuri leistų šeimai uždirbti tiek pat, kiek iš pieninių karvių. Pajamos būtų mažesnės, tačiau pelnas panašus. Darbo ir rūpesčių keletą kartų mažiau.
„Pelnas priklauso nuo to, kaip dalyvausi ekoschemose. Jei protingai jomis naudosiesi kaip ekologinis ūkininkas, metinis uždarbis bus ne prastesnis, kaip pieno ūkyje. Aišku, neramina tai, kad daugiamečių pievų atstatymas bus „permestas“ gyvulininkystės ūkiams, o jei aš po penkerių metų norėsiu atsisakyti gyvulių ir jas arti, to daryti negalėsiu. Būsiu patekusi į užburtą ratą“, – pasakoja ūkininkė.
„Kalbant apie mėsinius, pavasarį žindenės atsiveda prieauglį, rudenį jį ūkininkai parduos. Tai bus 7-8 mėnesių amžiaus veršeliai. Kadangi esame ekologiniai ūkiai, penėti metus ar dvejus mums neapsimoka. Tokio modelio vienintelis trūkumas – pajamos kartą per metus, o ne kas mėnesį, kaip realizuojant pieną. Tačiau rūpesčių kur kas mažiau. Nelieka įtampos, nes mėsiniai gyvuliai ne tokie jautrūs, kaip pieniniai. Be to, nereikia darbuotojų, kurių nepavyks atsistatyti net pastačius melžimo robotą“, – sako Z. Dargienė.
Be šeimos dirba du samdomi žmonės. Pakeitus specializacijos melžėjos teks atsisakyti.
„Tikiuosi, ji ras darbą, tačiau, iš kitos pusės, jei ji išeitų kol neatsisakėme pieninių galvijų, eitume į banką, gražintume paskolą ir atsisakytume paramos bei karvių, nes jos pakeisti nėra kuo. Ūkis praktiškai žlugtų“, – sako Z. Dargienė.
Kalbėdama apie modernizavimo projektą, kuriame ėmė paramą, ūkininkė prisipažįsta, kad į pieno sektorių neinvestavo. Pinigus skyrė pašarų gamybai, o jie tinka ir mėsiniams.
Kalbant apie pačią mėsinę gyvulininkystę, tradiciškai raguočiai auginami kur kas ilgiau.
„Anksčiau numeris vienas buvo limuzinas, dabar populiarėja angusas, kuris yra tarsi skonio etalonas. Jo mėsa vadinama marmurine dėl riebalų intarpų raumenyse. Tačiau limuzinų ir jų mišrūnų mėsa pradedama labiau vertinti, nes turi mažiau cholestarolio. Žmonėms vis svarbiau sveikatingumas ir ekologija“, – apie pokyčius pasakoja Nikolajus Dubnikovas, „BIO LEUA“ direktorius.
Kiek laiko auginamas gyvūnas mėsai priklauso nuo regiono ir skoninių įpročių. Lietuvoje paprastai skerdžiami vyresni nei metų amžiaus raguočiai, kai pilnai subręsta. Europos Pietuose – Ispanijoje, Prancūzijoje – 2- 3 metų. Šveicarijoje nori jaunesnių nei metų amžiaus.
„Kuo vyresnis gyvūnas, tuo mėsa brandesnė, „daugiau skonio“, tačiau priklauso ir nuo paruošimo, brandinimo būdo. Prancūzai, kurie lankėsi mūsų ūkyje, buvo nustebę, kad mes šveicarų prašymu skerdžiame gyvulius, kurių skerdena tik 350 kg“, – apie skirtumus pasakoja N. Dubnikovas.
Lietuvoje mėsiniai galvijai paprastai auginami iki dviejų metų. Vidutinio svorio neišvesi, nes skirtingos veislės atstovų svoris gali skirtis dvigubai.
Kalbant apie kainas, tai jos, lyginant su buvusiomis prieš porą metų, aukštesnės. Už skerdenos kilogramą svyruoja nuo 4 iki 4,5 euro. Europoje maždaug euru daugiau.
„Kalbant apie verslą, tai be 100 motininių mėsinių galvijų auginimo kaip verslo nebus. Žemės vienam raguočiui reikia 3 hektarų, tačiau tai dar daug priklauso ir nuo derlingumo. Vienas rodiklis bus Dzūkijoje, kitas Suvalkijoje. Kalbant apie perėjimą iš pieninės į mėsinę gyvulininkystę, jis vyksta tik ten, kur žemės gana prastos ir grūdų auginti neapsimoka“, – dėsto N. Dubnikovas.
Visgi augalininkystė kur kas paprastesnė, nes žmogus nėra nuolat pririštas prie savo ūkio ir dauguma, kur tik leidžia žemės, renkasi grūdų, o ne gyvulių, auginimą.