Vos per pastarąjį pusmetį nubyrėjo per 1400 pieno ūkių, laikančių iki 20 karvių – nuo 38 930 iki 37 516. Šiuose ūkiuose karvių sumažėjo atitinkamai nuo 112 660 iki 110 205. Tai rodo Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateikiami duomenys.
DELFI pakalbinti specialistai svarsto, kad didžiausias karvių išpardavimas gali būti rudenį. Dėl sausros daug pieno gamintojų negalėjo paruošti pašarų, o dėl varganų supirkimo kainų netekusiems kantrybės žemdirbiams tai gali būti paskutinis argumentas trauktis iš rinkos. Manoma, kad pasibaigus vasarai, pavyzdžiui, Lazdijų ar Alytaus rajonuose, gali baigti savo egzistavimą net 20–30 proc. ūkių, jei pieno supirkimo kaina už kilogramą nepakils bent 4–5 centais.
Per metus Lietuvoje pienininkystės ūkių skaičius sumažėjo per 12,2 proc. Šį birželį jų buvo beveik 40 tūkst., laikoma per 272 tūkst. karvių.
Daugės išlaikytinių
Panevėžio rajono Miežiškių seniūnijos seniūno Albino Jacevičiaus pastebėjimu, tereikia pavažinėti po kraštą ir taps akivaizdu, kad smulkieji pieno gamintojai traukiasi – vietoje daugybės besiganančių pavienių karvučių dažniausiai galima pastebėti stambesnes bandas.
Jis priminė, kaip anksčiau žmonės pagal europinės paramos programas buvo skatinami anksti pasitraukti iš žemės ūkio produkcijos gamybos, žemes užsodinti mišku. Tai taip pat slopino kaimo gyvastį.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Prienų skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius DELFI pabrėžė, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai buvo pasmerkti tuomet, kai prieš kelerius metus buvo priimtas vadinamasis Pieno įstatymas, pagal kurį pieno gamintojai, atsižvelgiant į tiekiamo pieno kiekį, suskirstyti į dešimt grupių.
„Kur matėte, kad teisinėje valstybėje būtų taip surūšiuoti pieno gamintojai. Išvažinėjau visą Europos Sąjungą, Baltarusiją, Rusiją – nėra tokių dalykų. Tai antikonstitucinis įstatymas, pagal jį ir naikinami ūkiai“, – įsitikinęs jis.
Nyksta kaimo pagrindas
Socialines problemas aštrina ne tik valstybės išlaikytinių pulko padidėjimas ar sumažėjusios pensininkų pajamos. LŪS Prienų skyriaus pirmininkas atkreipė dėmesį, kad kaimo pagrindas –šeimos ūkiai.
„Jie yra atspariausi ūkiai – patys užsidirba, leidžia vaikus į mokyklą, padeda kaimynams, šie taip pat talkininkauja. Dabar ateina mieste gyvenantys stambūs žemvaldžiai su samdomais darbuotojais. Kas bendraus su tuo nuskurdusiu kaimu? Kai žmogui atsitinka bėda ar prireikia ūkiškos pagalbos, tai jis lekia pas ūkininką, nes seniūnija mažai kuo gali padėti“, – aiškino M. Butkevičius.
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus pabrėžė, kad skausmingiausia, jog smūgis tenka vidutiniams ūkininkams, kurie yra kaimo perspektyva.
„Jie turi įsipareigojimų bankams, tiekėjams. Jei pažeisime šį sektorių, guls pašalpų našta, o perspektyvūs žmonės nebeūkininkaus Lietuvoje, o bus priversti užsienyje imtis prastų darbų. Tai ne tik ekonominis, bet ir moralinis žlugdymas. Mes laiku neparėmėme vidutinių pieno gamintojų, kurie turėjo silpnesnes pozicijas ir yra labiausiai pažeidžiami įvairių veiksnių. Praradę įtakingą pieno sektorių turėtume didelę žalą regionų bei kaimo gyvasčiai“, – pastebėjo jis.
Didina socialinę atskirtį
Anot pašnekovo, neteisingu keliu pasukome, kai grūdinių kultūrų augintojams skyrėme didesnę paramą. „Dabar turime pasekmes – apie 80 proc. žemės ūkio naudmenų apsėta javais, kai gyvulininkystei turėtume skirti daugiau nei pusę žemių. O dabar šis sektorius traukiasi ir prognozės nedžiugina“, – pastebėjo A. Svitojus.
ŽŪR pirmininko nuomone, turime kalbėti apie ūkininkus, laikančius nuo 5 iki 15 karvių, kuriems reikia padėti, kad galėtų padidinti bandas bent iki 30 gyvulių. Optimalus – 50 karvių turintis vidutinis ūkis, kuris būtų gyvybingas.
„Dabar mažesniesiems gamintojams už pieną mokama žymiai mažesnė kaina. Jei, pavyzdžiui, Lenkijoje pieno supirkimo kainų skirtumas yra iki 3 centų, Lietuvoje – nuo 10 iki 30 centų. Auga atotrūkis tarp mažesnių, vidutinių ir industrinių ūkių. O tai sudaro nemažai ekonominių problemų, didina socialinę atskirtį“, – tvirtino A. Svitojus.
Ateina demografinė krizė
Greitas pieno ūkių byrėjimas kelia nerimą ir mokslininkams, tačiau konkrečių prognozių apie socialines pasekmes regionams jie dar nepateikia. Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorės dr. Rasos Melnikienės, pirmas įspūdis, kad iš rinkos traukiasi daug vyresnio amžiaus pieno gamintojų.
„Vieno dviejų karvių ūkius galima vadinti „hobi ūkiais“. Pensinio amžiaus savininkams karvučių laikymas yra labiau širdžiai miela, bet nepelninga veikla. Jie visą gyvenimą augino gyvulius, bet dabar to dažnai nebeleidžia daryti sveikata. Atsisakę karvių tokie augintojai tiesiog gaus mažiau papildomų pajamų. Tai dėsningas reiškinys“, – DELFI aiškino ji.
Tačiau sudėtingiau kalbėti apie kitus darbingo amžiaus žmones. Viena situacija susiklostys, jei pieno gamintojai imsis kitokios veiklos ar emigruos. Kitos pasekmės – jeigu jie imsis auginti mėsinius galvijus ar augalininkystės.
„Didelė problema, kai iš rinkos masiškai traukiasi ūkiai, turintys 20–30 karvių. Jei jaunimas perima ūkius, tai dažniausiai atsisako gyvulininkystės ir nori plėtoti augalininkystę. Tačiau kalbant apie socialines pasekmes reikia pabrėžti, kad ateina labai ryški demografinė krizė, kuri pirmiausia palies regionus. Darbo rinkoje mažėja žmonių, ūkiai jau dabar susiduria su darbuotojų stygiumi ir socialinės problemos tik aštrės“, – perspėjo R. Melnikienė.
Ji pritarė smulkesnių ūkininkų skundams, kad nusistovėjusi kainodara juos išstūminėja iš rinkos. Anot mokslininkės, Lietuva yra kažkokia išskirtinė šalis.
„Važiuojant per Lenkiją matyti daug naujų nedidelių fermų. Čia gali būti konkurencingi 20–40 karvių ūkiai, o pas mus tokie neišgyvena. Esame maža šalis, bet norime turėti kažką didelio. Didelės šalys sėkmingai gyvena ir su mažesniais ūkiais“, – pastebėjo LAEI vadovė.