Buvęs verslininkas juokauja, kad ūkis tai jo pensinis fondas, kuriuo užsiėmė, nes, dirbdamas maisto pramonėje, visada galvojo, jog ūkininko gyvenimas lengvas ir turtingas. Tą rodė ir teoriniai skaičiai, kuriuos įvairiose lentelėse mėgo dėlioti tuometinis generalinis direktorius. Tačiau kai pradėjo realiai investuoti, suprato, kad velnias slypi detalėse ir iki tokių pelnų, kokius gauna Vakarų žemdirbiai, mums toli dėl vienos paprastos priežasties – technologiškai mes dar per daug atsilikę. Netgi kalbant apie mėsinę gyvulininkystę, kuri išoriškai labai paprastas verslas. Neišprususiame investuotojui tiesiog atrodo, kad pakanka nupirkti gerą jautį ir ji paleisti ganytis į pievą. O žolė ir gamta padarys viską, ko reikia. Kokybiškos mėsos kilogramai ir tuo pačiu eurai sąskaitoje augs savaime.
Pristabdė gamta
Taip nenutiko. Dabar ūkininkas laiko 150 motininių karvių, Elektrėnų apylinkėse dirba 350 hektarų žemės.
„Šiandien mus pristabdė dvi priežastys. Pirma dveji iš eilės sunkūs metai dėl klimatinių sąlygų. Kita – visoje Europoje kainos krito 15 proc. Jei ne tai, turėtume iš ko plėstis ir didinti gamybą“, – aiškina G. Migonis.
Jis prisipažįsta, kad perinvestavo, nes norėjo, kad viskas būtų gražu ir ūkis taptų pensijiniu fondu, ne tik verslo įmone. Investuota apie 2 milijonai eurų, nors darant ekonomiškai būtų užtekę 1,5 mln. eurų.
„Prieš 10 metų galvojau, kad ūkininko duona labai lengva ir žiūrėjau tik į gerus jų automobilius bei dauginau pelningumą iš hektaro. Dabar matau, kur buvo klaida siekiant tokio pelningumo. Žemdirbiai tiesiog į ataskaitas neįtraukė savo darbo. Jei įvertinsime savo darbą – kalbu apie 500 –1500 hektarų dydžio ūkius – ten direktorius turėtų gauti per mėnesį bent 5 tūkst. eurų atlyginimą. Jei šitą algą atimsime iš ūkio rezultato, ūkio pelningumo nelieka“, – aiškina buvęs verslininkas.
Dabar jis skaičiuoja, kad jo ūkio, skaičiuojant, jog tai ekstensyvus verslas su samdomais žmonėmis, arba vertinant pačio šeimininko darbą kaip kvalifikuoto specialisto atlyginimą, rentabilumas 5–7 proc. Gero ūkio būtų 10 proc.
Neturime kito kelio
„Žemės ūkis yra verslas, kuriuo privalome užsiimti. Mūsų, kaip valstybės, resursai tik du – žemė ir žmonės“, – dėlioja G. Migonis.
Jis aiškina paprastai. 1 ha galima išlaikyti vieną karvę, kuri per metus vidutiniškai atneša 300 eurų, tačiau pritaikius technologijas ir įdėjus daugiau meilės ji gali atnešti 700 eurų. Tai tiesiog dvigubai daugiau iš to pačio ploto. Vidutinis grūdinių kultūrų pelningumas taip pat apie 300 eurų iš hektaro. Nederlingose žemėse, kur dirba G. Migonis, jei nesiekti aukščiausių technologijų gyvulininkyste užsiimti gal ir neverta, nes tai kur kas sudėtingesnis ir daugiau investicijų reikalaujantis verslas nei augalininkystė.
Verslininkas skaičiuoja, kad vien į pievų paruošimą jau investavo 200 tūkst. eurų. Viena gera žindenė apie 2000 eurų. Be to, reikia pasistatyti tvartą – gyvulio stovėjimo vieta dar apie 2000 eurų. Grūdininko investicijos kur kas mažesnės.
„Turime augti. Kažkada grūdų iš hektaro kūlėme tris tonas. Dabar kuriame 8–9 t. Pienininkai melžė 3 t. dabar 10 t nėra stebuklas. Dabar mes, mėsinių galvijų augintojai, tokiame pat lygmenyje, kaip grūdininkai, kurie kulia 3 tonas. Iš vienos karvės turime prastose žemėse per metus gauti 700–800 eurų, gerose žemėse 1500 eurų“, – skaičiuoja ūkininkas.
Neslepia klaidų
Jis neslepia ir klaidų, kurias padarė.
„Dabar ūkyje dirba du žmonės. Anksčiau buvo kur kas daugiau ir tik todėl, kad taupėme infrastruktūrai. Prieš perkant karves 1–2 metus būtina ruošti ganyklas, vietą pašarui. Mes padarėme atvirkščiai. Atsivežėm karves ir samdėme žmones, kad jie taisytų pigias tvoras, kurias nuolat gadino gyvuliai, ir iš naujo smaigstytų kuoliukus. Šiemet sukandome dantis, nes metai kriziniai, ir investavome. Staiga paaiškėjo, jog nebereikia dalies žmonių, o karvė auga nepriklausomai nuo to, ar kažkas paskui ją bėgioja, ar ne“, – dėsto G. Migonis.
Jis sako, kad trūksta elementaraus supratimo. Pavyzdžiui, net nesugebame suprasti kaip reikia prižiūrėti ir puoselėti žolynus ir kiek jie gali duoti, nes tai milžiniškas ūkio turtas. Tačiau šis turtas neatsiranda iš nieko. Nereikia naudoti intensyvių chemizuotų produktų. Galima dirbti ekologiškai.
„Dabar iš europiečių girdime dainelę, kad mėsiniai galvijai tai labai paprastas verslas, kuris lygiai tris kartus pelningesnis nei grūdinės kultūros. Aš pats užkibau ant šio pasakojimo ir investavau, nes buvau sofos ūkininkas“, – šypsodamasis pasakoja verslininkas ir tikina, kad viena išpuoselėjus ganyklas ir su jomis elgiantis tinkamai, gamyboje gali būti šuolis.
Valstybės parama
G. Migonis sako, kad valstybė parama reikšminga. Tai ne tik pinigai, bet ir valstybiniu lygiu teikiami duomenys apie ūkius ir juose auginamus gyvulius.
„Galbūt mes turime priversti visus ūkininkus pateikti duomenis apie savo ūkį, kad būtų galima analizuoti. Dabar mūsų tokia pat bėda, kaip ir lauko tualetų. Dalis žmonių galvoja, jog taip gerai. Tik kai galime sulyginti ūkius, galime įvertinti, koks kelias geras“, – aiškina G. Migonis ir pripažįsta, kad atėjo iš kito verslo ir jam patinka taikyti verslo valdymo modelius, kurie jau yra pasiteisinę.
Jis sako, kad pažįsta keletą angusų augintojų, kurie sugeba taip prižiūrėti gyvūnus, kad buliukai per keletą mėnesių be jokių cheminių priedų, vitaminų maitinami tik žole, traiškytais grūdais ir motinos pienus užauga iki 350 kg.
„Kiekvienas jautis turi tokį potencialą. Tačiau jei mes jam leidžiame sirgti gripu, nenaikiname kirminų, ganome ganyklose, kurių nekeičiame visą vasarą, darome keletą kitų klaidų, per tą patį laiką užauginame tik iki 200 kilogramų“, – aiškina G. Migonis.