Diskusijoje paaiškėjo, kad pas mus kokybiškos mėsos, kainuojančios dešimtis eurų už kilogramą, rinka susiduria su gana didelėmis problemomis vien dėl to, kad niekas, nei pirkėjai, nei pardavėjai, nei ūkininkai, tiksliai nežino kas tai yra ir kaip turi būt iš tiesų ir kokia mėsa tikrai verta didelių pinigų.
„Kalbant apie bet kokį produktą, jei pasižiūriu į šeimininką, žinau noriu jį valgyti ar ne. Liudvikas Andriulis tiesiog pataikė ant nekvalifikuoto pardavėjo, nors galbūt prekybininkas tiesiog suklydo ir tiesiog pardavė neteisingo jaučio mėsą. Mano ar kitų gerų mėsinių augintojų ūkyje užauginto raguočio kumpis tiktų steikui“, – apie tai, kad kokybiškos mėsos rinkai Lietuvoje kol kas iki galo nesubrendo nei pardavėjai, nei pirkėjai, nei patys ūkininkai, porina Gintautas Migonis, „Baltos avies kooperatyvo“ vadovas.
Jo paties motininė banda 150 ir pastatyta nauja penėjimo stotis. Ten dar 200 vietų.
Ūkininkas sako, kad jis vienai didelei įmonei skerdykloje padeda atrinkti kokybišką jautieną ir mato, jog pas mus kol kas dar yra milžiniškas nekokybiškos jautienos srautas.
Jei mėsinis gyvulys iki 700 kg užauga per 15–16 mėn., jo mėsa bus minkšta, nes raumuo pradeda kietėti nuo 18 mėn. To galima pasiekti ekologiškai, tačiau reikia jį prižiūrėti, skiepyti ir laikyti gerai paruoštose atnaujintose ganyklose, kur vanduo tiekiamas iš gręžinių. Tačiau Lietuvoje 700 kg gyvūnas užauga per du metus ir jis nėra kokybiškas.
Jei perdirbėjas turi tik žemiausios kokybės žaliavą, jis tokią ją gali ir parduoti. Pigiai.
„Padėtį kokybiškos jautienos sektoriuje galime palyginti su padėtimi grūdų sektoriuje prieš 20 metų, kai daugumai Lietuvos ūkininkų buvo svajonė iš hektaro auginti 3 t. kviečių. Dabar auginame 8-10 t aukščiausios kokybės javų ir niekas to nevadina stebuklu. Taip pat pasikeitė ir pieno sektorius. Buvo 4 t iš karvės per metus, dabar 10“, – pavyzdžius pateikia G. Migonis.
Savo ūkio produkciją jis parduoda Kaune mažoje parduotuvėje, tačiau kaip verslo tikslą įvardina siekį pasiekti didelius kiekius, kad galėtų pardavinėti perdirbimo įmonėms ir iš to gyventi. Tiesiog didelė gamykla kur kas efektyvesnė už mažą skerdyklą.
„Pavyzdžiui, jei kalbėsime apie pačią aukščiausią kokybe, jos visoje produkcijoje bus 10 proc. Galbūt, jei dirbsiu labai gerai, pasieksiu 20 proc. visos mėsos“, – aiškina G. Migonis.
Premium tai reikia 15–16 mėn. jautis, kurio mėsos spalva ir riebalų kiekis joje atitinka pasaulinius standartus. Rūgštingumas atitinka standartus. Kalbant skaičiais, auginant 2000 galvijų žaliava būtų galima aprūpinti nedidelę specializuotą mėsos parduotuvėlę.
Ūkininkas skaičiuoja, kad gero kokybiško lietuviško brandinto steiko kilogramo kaina lentynoje turėtų svyruoti nuo 32 iki 39 eurų.
„Mes, ūkininkai, turime išmokti parduoti ne mėsą, o meno kūrinį, kurį reikia kaip saldainiuką patiekti klientui. Galime rasti ir tuos 3 ar 5 proc. marmurinės mėsos ir gauti kelis eurus už kilogramą. Dar keletu eurų pabrangtų 60 dienų brandinta mėsa“, – aiškina ūkininkas ir sako, kad normalu, jei gero jaučio kumpis lentynoje kainuoja 20 eurų už kilogramą.
Pasak ūkininko, kiek žemesnės kategorijos steikas turėtų būti parduodamas po 24 eurus, tačiau tokių kainų rėžio nėra. Arba brangiausias, arba pigiausias. Trūksta žinių ir patirties pardavėjams ir pirkėjams.
„Ypatingai kokybišką jautieną Lietuvoje augina ne vienas ūkininkas. Tačiau vietoj ašarų, kad mums sunku ir mus apgaudinėja mėsos perdirbėjai, turime patys mokytis, kad galėtume žaliavą tiekti stabiliai. Jie derasi nuo 5 jaučių per savaitę ir taip ištisus metus. Tam reikia 500 gyvulių bandos. Jei norime užsiimti eksportu, per savaitę reikia išsiųsti 24 jaučius“, – konstatuoja G. Migonis ir sako, kad ypatingai kokybišką produktą stabiliai tiekti gali tik dideli žaidėjai.