Įgyvendino seną svajonę
M. Vitausko pagrindinė veikla – stogų verslas, o ūkininkavimas, kaip sako, – malonumui, kuris jam taip pat atneša ir papildomų pajamų. Vyras studijavo sportą ir turėjo tapti kūno kultūros mokytoju, tačiau gyvenimas jį pasuko kita linkme. Kaip pasakoja, studijas pasirinko tik dėl aplinkos spaudimo, o jų nebaigęs darbą pradėjo stogų versle. Vėliau pamatęs, kad tai – puiki niša nusprendė šį verslą išbandyti savo kailiu.
„Visi aplinkiniai apie šią idėją kaip ir su smidrų ūkiu sakė – nerizikuok, geras darbas, saugu, kam man to reikia (savo verslo – Delfi). Dabar galiu pasakyti, kam to reikia – kad galėčiau jaustis visapusiškai laisvas“, – sako verslininkas.
Kadangi vyras šalia namų turėjo žemės jis taip pat kurį laiką svajojo apie ūkininkavimą, tačiau dvejojo ir svajonę vis nukeldavo.
„Turėjome šiek tiek žemės, svajonė apie ūkį rutuliojosi prieš 10 metų, tik vis ją nukeldavome. Vieną rudenį prisispaudėme ir padarėme. Ūkis – ne verslas, hobis, labiau prasiblaškymui. Kiti išvažiuoja į keliones, o mes keliaujame į laukus“, – pasakoja jis.
Pašnekovas prisimena norėjęs auginti ką nors nestandartiško, ne taip kaip visi, todėl reikėjo rasti nišą. Kartą paprastame prekybos centre nupirkti šparagai pastūmėjo idėją apie smidrų ūkį.
„Teko pasigaminti kepsnį su šparagais ir labai patiko. Tokios smulkmenos susidėjo ir pastūmėjo į tą vietą. (...) Kokybė prekybos centre, palyginus ką užsiauginame patys, – kaip diena ir naktis. Kaip lygintume porcelianą ir plastikinius indus – vaizdas tas pats, atsigerti galima, bet tik tiek“, – palygina ūkininkas.
Su didžiaisiais tinklais bendradarbiauti nenori
Paklaustas, ar pats neplanuoja bendradarbiauti su didžiaisiais prekybos tinklais, M. Vitauskas sako, kad tokia galimybė yra, tačiau jos nesvarsto.
„Yra galimybė, bet techniškai nelabai apsimoka, ten kitokie reikalavimai. Reikiamą smidrų kiekį galime „išspausti“ – esu subūręs smidrų augintojus, anksčiau jie būdavo pavienių – kas augina hektarą, kas 50 arų. Dabar kartu realiai galime „išspausti“ didelį kiekį, jeigu reikėtų, bet visi kaip susitarę sako „ne“, nes išeina kita kaina ir norime parduoti tiesiogiai galutiniam žmogui“, – pažymi jis.
„Yra tų augintojų, kurie augina smidrus jau seniai, bet keisčiausia, kol nesusibūrėme į vieną krūvą, patys pirmieji augintojai buvo labai užsispaudę, nesidalydavo informacija, būdavo sunku ją gauti. Ją rasdavome rusiškose svetainėse, susirasdavome per pažįstamus Olandijoje“, – priduria jis.
Anot ūkininko, šiemet visoje Lietuvoje deklaruota apie 50 ha smidrų, pačio Mariaus laukas užima tik nedidelę dalį – iki 1 ha. Tokį plotą prižiūrėti esą užtenka dviejų žmonių, o didesniam plotui, tarkim, turint porą hektarų žemės, jau prireiktų papildomų rankų. Šiuo metu ūkininkui suktis laukuose padeda šeima ir draugai.
„Daigai atkeliauja iš Olandijos. Tarkime, žinai, kad šiandien juos pakrovė, su šaldytuvu parveža, ir žinai, kad kitą dieną turėsi sodinti, susikviečiu talką ir dirbame“, – šypsosi jis.
Reikalauja mažai priežiūros
Mariaus smidrų laukas nuo jo namų Ariogaloje nutolęs kelis kilometrus. Kol kas jis tuščias ir laukia sezono pradžios, jis prasideda gegužę, o trunka vos du mėnesius iki Joninių.
„Gegužės pradžioje, jei tinkamas oras, smidrai pradeda dygti. Iš pradžių dar po nedaug, nes oras dar būna šaltas, naktys – vėsios, todėl augimas – lėtesnis. O į sezono antrą pusę realiai beveik kasdien galima nuimti derlių.
Pirmuosius dvejus–trejus metus derliaus nenuiminėjome. Kai pasodini pirmais metais, praktiškai kaip ir galėtum nuimti derlių, bet augalą labai iškankinsi“, – aiškina Marius.
Kaip sako, smidrai reikalauja ganėtinai mažai priežiūros. Daugiausiai sunkumų, juos auginant gali sukelti vanduo.
„Pagrindas – užpiltos vietos, jeigu pavasarį užlieja, tai – vienintelis dalykas, kas jiems kenkia. Pradžioje padarėme klaidą, nes labai skubėjome: kai pradėjome dirbti, po pusmečio ir sodinome, o dabar planuodami plėtrą antri metai naikiname piktžoles, ruošiame dirvą, keliame humuso kiekį ir t. t., kad viskas būtų natūraliai. Jei dirvos neparuoši, tai pagrindinė kova – su žolėmis“, – pasakoja M. Vitauskas.
Turėjo baimių
„Labai daug savo kailiu išbandėme. Kiti bijo eksperimentuoti, o mes bandėme su priežiūra, sodinimo būdu“, – priduria jis.
Pradėjęs ūkininkauti verslininkas pripažįsta turėjęs baimę, kaip reikės produkciją realizuoti. Galiausiai išėjo, kad pirmojo derliaus pritrūko, mat buvo daug užsakymų. Suburti pirmąjį klientų ratą užteko pažįstamų ir žinutės feisbuke.
Anot pašnekovo, sunkiausias darbas – smidrų skynimas, mat šiuo metu nėra sukurtos technologijos, kuri padėtų nuimti derlių, tik rankų darbas. Tiesa, smidrų daigai – daugiamečiai, vienas daigas gali duoti derliaus 15 metų. Daugiausiai derliaus, kaip sako ūkininkas, smidras duoda nuo 4-5 iki 11 metų.
„Parsivežę atrūšiuojame, galus nupjaustome, nuplauname žemes, nusausiname. O kai keliauja link klientų, apačia turi apie porą centimetrų būti pamerkta, kad neprarastų savo svorio. Norint ilgiau išlaikyti šviežumą galima laikyti šaldymo patalpoje, kurioje – apie 2-3 laipsnius, tokioje aplinkoje prie tam tikros drėgmės smidras išsilaiko ir porą savaičių“, – kaip smidrai išlaiko šviežumą paaiškina jis.
M. Vitauskas smidrus pardavinėja internetu: Kaune užsakymus išvežioja, o į kitus miestus siunčia per autobusų siuntas.
Pašnekovas įvardija ir kainas, kurios skiriasi, priklausomai nuo sezono laiko. Jo pradžioje kilogramas smidrų kainuoja – apie 12-14 Eur, įpusėjus sezonui – 8-10 Eur, o piko metu kaina gali nukristi ir iki 5-6 Eur už kilogramą. Paprastai vienas ryšulėlis smidrų sveria nuo 0,5 kg.
Gali būti pagrindinis pajamų šaltinis
Verslininkas ragina jaunimą imtis smidrų auginimo. Anot jo, tai nėra sunkus ir tikrai pelningas darbas. Nors sezono gale vyras nejaučia nei rankų, nei kojų, bet visas atsiperka, šypsosi jis.
„Iš vieno daigo, esant blogiausioms sąlygoms, galima gauti apie 100 gramų, o esant geriausioms sąlygoms – apie 500 g smidrų. Paskaičiuokime: iš 10 tūkst. daigų galima gauti nuo tonos iki 5 tonų smidrų, o pavertus į pinigus – galima gauti nuo 10 tūkst. iki daug“, – šypsosi Marius.
Norint pradėti auginti smidrus pašnekovas skaičiuoja, kad hektarui reikėtų nuo 10 tūkst. Eur pradinių investicijų. Jos esą priklauso ir nuo daigo rūšies.
„Galima A klasės daigą nupirkti už vieną sumą, B klasės – perpus pigiau. Tačiau nupirkęs mažesnį daigą, prarandi metus derliaus, tikėtina, kad ligas parsiveši. Esame jau išbandę abu variantus, matėsi skirtumas“, – tikina jis.
Ūkininkas tikina pažįstantis daug smidrų augintojų, kuriems tai – pagrindinis pajamų šaltinis: „Jei žmogus turėtų 3 hektarus, visa šeima tikrai gali išgyventi. Vieni ūkininkai iš Ukmergės turi apie porą hektarų ir pilnai išgyvena.“
Planuoja plėtrą, bet susiduria su problema
Paklausus, ar pačiam pirmosios investicijos atsipirko, M. Vitauskas atsako iš dviejų pusių: „Jei skaičiuosi įdėtą darbą ir visa kita, gal dar ne. Bet pagal matematiką, po pirmojo gero sezono ūkis turėtų „stovėti nulyje“. Po antro sezono – tikrai „pliuse“.
„Dabar įsirenginėjame šaldymo patalpą – vėl papildomi pinigai, nes nori būt kažkuo pranašesnis už kitus, to nepaskaičiuoji. Viską vykdome be jokios paramos, viskas daryta iš idėjos, be jokių įsipareigojimų. Kiti ūkininkai sakė – „kvailas, pasibandyk bent“, – priduria jis.
Verslininkas turi planų išplėsti ūkį, žemė jau ruošiama, tačiau šiemet jis susiduria su daigų trūkumu. Nežinia, ar dėl pandemijos, ar dėl kitų priežasčių.
„Nėra, kur pirkti kokybiškų smidrų daigų. Šiemet norėjome dar tiek pat išplėsti plotą, bet nebegavome. Paprastai prieš mėnesį ar du pas olandą ūkininką galėdavai užsirezervuoti tam tikros veislės tam tikrą daigų kiekį, o nuo rugsėjo tokios galimybės nėra. Jei šiandien rezervuotume, tai geriausiu atveju kitam sezonui gal gautume iš kitos vietos, bet kainos skirtumas – apie 6-8 kartai“, – pažymi jis.