Giria, kurioje mėgo medžioti kaizeris ir per kurią mūsų partizanai veržėsi į Vakarus

Pasak senojo pasakojimo, „Vos tik peržengus vokiečio kaimyno sieną už Kybartų ir Vyžonių, visu pasieniu tęsiasi vokiečių imperatoriaus miškai. Dvidešimt kilometrų nuo Vištyčio į vakarus tarp žaliųjų girių jokio žymesnio miesto nėra. Apylinkes puošia gražūs Vokietijos kaizerio Vilhelmo medžioklės rūmai. Ši vieta – tai Romintai.

Kai 1914 metais caro kariuomenė užėmė Rytprūsius, caras pasiuntė savo generolui telegramą. Gink Dieve neleisk deginti kaizerio rūmų. Mat caras tikėjosi pasilikti tą puikųjį dvarą sau. Todėl, kai rusų karininkas paklausė generolą, ką mes šiandien deginsime, išgirdo atsakymą: – šiandien gali užsidegti tik savo papirosą. Tokiu būdu kaizerio rūmai liko sveiki.

Iš provincijos kaimo atvykus čionai jautiesi tarsi rojuje. Gražus parkas, miškas, muzika ir vokiečių turtuolių lėbavimas. Visa tai primena prieškarinę Vokietijos imperijos galybę. Įdomiausia dairytis pačiuose kaizerio rūmuose.

Rūmai statyti maždaug dvidešimt metų prieš pirmąjį pasaulinį karą. Iš Švedijos atvyko architektai. Medis statyboms taip pat buvo atvežtas iš Švedijos. Visi trobesiai statyti iš pusiau apvalių rąstų. Sienose nerasi jokio plyšelio. Iš lauko pusės rūmai nudažyti rausvai, viduje sienos poliruotos.
Rūmų viduje ant sienų kabo brangūs ir reti paveikslai. Daugybė piešinių vaizduoja kaizerį medžioklės metu. Pagrindinė salė išpuošta elnių ir briedžių ragais. Dvaro vartus saugojo du liūtai. Virš vartų – didelis, juodas, metalinis vokiečių erelis.

Romintos apylinkėse medžiodavo kitų kraštų valdovai. Dideli plotai aptverti aukšta vielos tvora. Parke yra karalienės Luizos skulptūra.

Dvaro rūmai trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo tušti,“ – pasakojimą užbaigia žurnalistinį tyrimą atlikęs prieškario apžvalgininkas.

Ką apie šią girią rašo Vikipedija:

Romintos giria (vok. Rominter Heide, lenk. Puszcza Romincka, rus. Красный лес, Пуща Роминска, Роминтенская пуща) – miškas ir tuo pačiu mezoreljefas Lietuvoje (Vilkaviškio rajone), Karaliaučiaus krašte (Nesterovo rajone) ir Lenkijoje (Varmijos Mozūrų vaivadijoje). Giria priklauso Sūduvos aukštumai, kuri yra viena iš Baltijos aukštumų dalių.

Giria Vištyčio aukštuma nuo Vištyčio ežero apie 27 km driekiasi į vakarus iki Geldapės, ir apie 15 km iš šiaurės į pietus. Girios plotas 350 km², iš jų 200 km² Kaliningrado srityje, 150 km² Lenkijoje. Girioje yra apie 20 ežerėlių. Per gi­rią teka Rominta, Blindė, Juodupė, Pisa.

Romintos girią senieji prūsai laikė šventa, joje jau I–II a. buvo atliekamos aukojimo apeigos, vyko kitokios šventės. Kryžiuo­čiams užvaldžius šį kraštą, Romintos girioje medžiodavo ordino magistrai ir jų svečiai. Vė­liau Romintoje ir Juodbūdėje pastatytuose vasarnamiuose vasaras praleisdavo, medžiodavo Prūsijos karaliai. Giria buvo paskelbta karaliaus nuosavybe. 2 500 ha buvo apjuosta lentų tvora su galerijomis. Medžioklės plotas priklausė Nesavo, Barckhauzo, Romintos ir Žydkiemio girininkijoms. Ypač girią mėgo Vokietijos imperatorius Vilhelmas II.

Po Antrojo pasauli­nio karo Rytprūsiai buvo padalyti beveik tiesia lini­ja. Pietinis girios ruožas teko Lenkijai, didžioji dalis atsidūrė Kaliningrado srityje. Lietuvai atiteko tik nedidelis ruožas pasienyje. Lenkijos pusėje kaimai priartėja prie pat gi­rios pakraščio, rusiškoje pusėje dauguma jų išnykę.

Pokario metais Lietuvos partizanai per Romintos girią prasiver­žė į Lenkiją ir toliau į Vakarus.