„Tai yra vienkiemis tarp dviejų ežerų, šalia Tauragnų. Grįžusi iš darbo dar mašinoje pastebėjau, kad kažkas sujudėjo kieme. Kadangi aplinkui nebuvo žalumos, atidžiau pažiūrėjusi pamačiau, kad gal už 10 m tupi didžiulė katė.
Pradėjau fotografuoti, po to ir filmuoti. Ji toliau ramiai sėdėjo, o kai atidariusi mašinos dureles ją pakviečiau, ji pakilo, nubėgo per kiemą į vieną pusę, tada į kitą, ir tuo pačiu keliuku, kuriuo į sodybą atbėgo, išėjo“, – pasakojo gyvūną įamžinusi Audronė Pumputytė.
Paprastoji lūšis yra vienas stambiausių plėšrūnų Lietuvoje. Ji įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir yra saugoma. Nors XX a. pirmoje pusėje šiai rūšiai grėsė išnykti, dėl gerų sąlygų šiuo metu jų populiacija didėja. Lūšys – puikios medžiotojos: be to, kad turi dideles iltis ir nagus, iš vietos jos gali nušokti net 6 metrus.
Šių plėšrūnų teritorijos yra labai didelės – užima 40-50 kvadratinių kilometrų. Jos yra stiprios – gali sverti 20 kg. Lūšys šeimų nesudaro – kaip ir daugelis kačių yra vienišės. Pasaulyje tik viena kačių rūšis – liūtai – gyvena šeimomis. Pavojingos lūšys gali būti, kai yra su jaunikliais. Juos veda gegužės–balandžio mėnesiais, rūpinasi apie 2 metus.
Raudonosios knygos duomenimis, rūšis paplitusi šiaurinėje ir centrinėje Europos dalyse, Sibire iki Ramiojo vandenyno. Pietinė paplitimo riba yra Centrinė Azija ir Tibetas. Lietuvoje iki 2000 m. buvo reta, vėliau pavienių lūšių buvo aptinkama vos dešimtyje vietų, veisėsi dviejose vietose. Pastaraisiais metais gausėja, aptinkama beveik visoje šalyje.
Svarbiausios grėsmės lūšiai yra tinkamų buveinių stoka, didelė miškų fragmentacija, trikdymas ir mitybinė vilkų bei kitų plėšrūnų konkurencija. Lūšims reikia didelių seno miško plotų, kuriuose pakaktų nuošalių vietų, kerplėšų, virtuolių ir kitokių natūralių brūzgynų, tinkamų slėptis ir vesti vaikus.
Lūšys vis dažniau sutinkamos. Anksčiau buvo aprašyta, kaip dvi jaunos lūšys vaikštinėjo Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje, saugomą plėšrūną miške ne kartą yra pastebėję tiek gyventojai, tiek miškininkai ir gamtos fotografai, o ir patys gyvūnai neretai užsuka į atokesnių sodybų kiemus.
Pasitaikė atvejų, kai lūšys sutiktos ir miesto teritorijoje, pavyzdžiui, pernai ji nufilmuota Alytuje, netoli Kaniūkų tilto. Visais atvejais gyvūnai elgėsi ramiai, stebėdavo aplinką ir patys pasišalindavo.
Lūšį atskirti nuo kitų Lietuvoje gyvenančių plėšrūnų labai lengva. Būdingiausi išvaizdos bruožai – trumpa uodega juodu galu, trikampės ausys su plaukų kuokšteliais galuose, trumpas iš šonų susiplojęs kūnas.
Kojos ilgos ir stambios, užpakalinės ilgesnės už priekines. Kailis pilkos, rusvos ir baltos spalvos, tamsesnės dėmės ryškesnės vasarą. Sveria iki 30 kg.
Ruja vyksta nuo vasario iki balandžio mėn. Nėštumas trunka apie 70 dienų, jauniklius veda gegužės mėn., vadoje būna vienas–penki (dažniausiai du–trys) jaunikliai.
Gamtoje išgyvena iki septyniolikos metų. Apie 90 proc. maisto sudaro stirnos, likusią dalį, nurodo Lietuvos raudonoji knyga.
Sutikus lūšį patariama ja pasigrožėti iš toliau ir pasišalinti.