Laida čia.
Pasak laidos vedėjos, viena iš pagrindinių klaidų – krūmai sodinami ne į specialų substratą, o tiesiog į daržo žemę, kurioje nėra rūgščios terpės. Šilauogė, jei nėra rūgščios terpės, tiesiog negali įsisavinti iš dirvožemio maistinių medžiagų, nors jų ten ir yra.
„Jei taip nutiko, kad žemėje trūksta rūgšties, paprasčiausas būdas išgelbėti augalą jį iškasti ir persodinti į durpę“, – aiškina L. Liubertaitė.
Kita priežastis, kodėl šios uogos dera prastai – tai drėgmės trūkumas. Net jei auginame durpėje dirvožemis išsausėja ir po to sunku ją „atlieti“. Būtent šiems augalams tinka lietinimo sistemos, kai vandens reikia daug nokstant uogoms. Tačiau persistengti nereikia – buvimas baloje uogakrūmiams taip pat kenkia ir gali pražudyti.
Pasak laidos vedėjos, drėgmės trūkumas tai lengviausiai sprendžiama bėda.
I. Liubertaitė išdėsto ir ką reikia daryti norint gauti gausų derlių.
Pasodinus pirmus metus durpė būna pakankamai rūgšti ir jos gerinti nereikia, tačiau prabėgus porai savaičių po pasodinimo uogakrūmius reikia patręšti. Pageidautina mineralinėmis, skirtomis būtent šiam augalui. Sodinant tręšti nereikia, nes reikalingų medžiagų pakankamai būna vazonėlyje, kuriame augo krūmas.
Antrais metais po pasodinimo augalai tręšiami pavasarį ir prieš žydėjimą. Tai svarbu, kad ne tik krūmas būtų sveikas, bet ir skanios uogos. Šiais metais jau reikia palaikyti ir rūgščią terpę, kuriame augalas dera.
„Šilauogė priklausoma nuo įvairių grybelių ir kitų mikroorganizmų, kurie gyvuoja tik rūgščioje terpėje, o be šių pagalbininkų krūmas nepasisavins maisto medžiagų. Dėl to metams bėgant, kai rūgštingumas mažėja, reikia jį atstatyti. Tam naudojamas specialus dirvos rūgštiklis“, – aiškina L. Liubertaitė ir siūlo nesigriebti liaudiškų priemonių, pavyzdžiui, pilti actą, kefyrą, dėti pūvančius obuolius.