Kaip Kėdainiai tapo agurkų kraštu ir kodėl tai padarė ne lietuviai

Kadangi Kėdainių, kaip agurkų krašto, šlovė, ypatingai įsigalėjusi nuo XX amžiaus, neblėsta iki šiol, metas vieną kartą įsidėmėti, kas juos atgabeno į mūsų kraštą, kas augino, išpopuliarino, išmokė skaniai užraugti, kas iš to susikrovė kapitalą. Tik gerai pažindami savo praeitį, galėsime deramai gerbti šimtmečiais sukauptą ir paveldėtą patirtį bei paveldą ir save.

Ne žydai mus supažindino su agurkais

Mano pašnekovas, kurio žiniomis remiuosi rašydama šį straipsnį, – Kėdainių krašto muziejaus darbuotojas, mūsų krašto istorikas Vaidas Banys. Dar 2008 metais jis rimtai užsiėmė tyrinėti agurkų istoriją ir pirmą kartą publikavo savo straipsnį. Jis išnagrinėjo daugybę šaltinių ir padarė įdomių įžvalgų.

Istorikas mėgina įrodyti dar gilesnes agurkų auginimo mūsų krašte tradicijas, tačiau tuo tik sustiprina paties mūsų krašto įvaizdį. Surinkti ir sistemingai bei chronologiškai sudėlioti faktai įrodo, kad Kėdainiuose daržininkystės tradicijos prasidėjo dar kur kas anksčiau nei žydų verslumas XIX amžiuje ėmė po truputį virsti monopoliniu.

V. Banys teigia, kad agurkų ir kitų augalų sėklų dar viduramžiais keliaudami į Lietuvą atsivežė karaimai. Trakuose, kur kaip žinome, buvo karaimų centras, agurkai mi­nimi jau 1428 metais. O kadangi karaimai nuo Vytauto laikų telkėsi Upytės pavieto Krekenavos ir Naujamiesčio (Panevėžio rajonas) apylinkėse jie, kaip teigia istorikė Audronė Pečiulytė, gyveno net Šėtoje.

Mat jų užduotis Vytauto laikais buvo saugoti Nevėžio pusėje esančią Aukštaitiją nuo kryžiuočių. Todėl yra spėjama, kad būtent iš ten gyvenančių karaimų daržų agurkai kaip prekės plito į Šiaurę, Livonijos ir Skandinavijos link, o V. Banys neatmeta galimybės, kad šių daržovių au­ginimo tradicijos galėjo itin lengvai pasiekti Kėdainių apylin­kes ir čia sėkmingai prigijo, kaip matome, net iki šių dienų.

Apmaudžiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms, kai nuo XVII amžiaus karaimai ėmė prarasti Lietuvos val­dovų dovanotas žemes ir karinį statusą mūsų valstybėje, pagrindinis, „šios doros izra­elitų genties pragyvenimo šaltinis tapo daržai, visų pirma agurkai“. Taip savo knygoje „Kelionės po Lie­tuvą iš Vilniaus“ užrašė keliautojas ir publicistas Vladislovas Sirokomlė.

Dailininkas Vincentas Smakauskas, lankęsis Trakuose 1822 metais, vėliau irgi atsiminimuose užrašė, kad „odos, agurkai, riestainiai yra būdingiausi jų (karaimų – aut. past.) prekybos dalykai“. Sakoma, kad Lietuvoje buvo netgi išvesta karaimiškų agurkų veislė, kuri vadinosi ‚chyjar‘, kas iš karaimų kalbos išvertus reiškia „agurkas“.

Daržininkystė (agurkų, o be jų, ir buro­kų, svogūnų, kopūstų, morkų auginimas) buvo ir tradicinis neturtingų totorių užsiėmimas. Žinių apie jį istoriniuose šaltiniuose ran­dama jau XVI amžiuje.

Daržininkystė – kaip pragyvenimo šaltinis

Mūsų krašte daržininkystė buvo ir pagrindinis, ir šalutinis užsiėmimas. Kiekvienas valakininkas turėjo po tris margus sodybai ir dar­žui, tačiau kokias kultūras jis augi­no, raštininkų tais laikais nedomino.

Svarbiausia, kad būtų atliktas lažas ar laiku sumokėtas činšas. Dvarų inventori­nių knygų sudarytojai, be žiemken­čių, miežių ir kviečių, dar kartais žirnių ir pupų, kitas kultūras įvar­dindavo bendriniu daržovių pava­dinimu.

Nors kaime sklypus turėjo net ir miestiečių šeimos, bet verslu to dar nelabai galima vadinti. Daržovės nebuvo laiko­mos pagrindiniu pajamų šaltiniu.

XIX amžiuje dabar mums įprasti rauginti agurkai buvo rete­nybė. Žiemai dažniau raugindavo burokus ir kopūstus. Agurkai buvo miestie­čių valgis, todėl norint nors kiek nors uždirbti ir pragyventi iš agurkų auginimo netoliese turėjo būti miestas. Tai buvo labai sunkus darbas, iš kurio pragyvendavo.

1896 metais iš Kėdainių geležinkelio stoties buvo išgabenta 2 322 pūdai (38 035 kg) agurkų, o 1897 metais į Liepoją iškeliavo 10 vagonų agurkų.

Gelbėjo nuo skurdo

Nuo XIX amžiaus antrosios pusės Kė­dainių miestas augo ir plėtėsi, daugėjo ir gyventojų. Daugėjo ir mieste gyvenančių žydų. 1873 metais jie sudarė apie du trečda­lius visų gyventojų. Agurkininkų buvo dvi kategorijos: viena miestiečiai, norintys užsidirbti, kita − kumečiai.

Plačiau apie miestiečius. Perpildytame amatininkais mieste daržininkystė, kaip ir sodininkys­tė buvo gana gera išeitis. Versliukas gelbėjo miestiečius nuo gresiančio skurdo. Uždarbis iš daržininkystės ne­buvo labai didelis, o blogo derliaus metais kartais neužtekdavo net nuomai už sklypus. 1899 metais mies­te buvo registruoti 138 daržininkai.

„Didesnė dauguma daržininkų tikriau­siai buvo žydai, nes sąlyginai ne­dideliuose nuomojamos žemės plotuose pelningai auginti buvo įmanoma tik daržoves ir vaisius. Visuomeninės žemės dešimtinė (1,0925 ha) miestiečiams tuo me­tu buvo nuomojama už 10–15 rub­lių. Sklypus daržams daržininkai nuomodavosi ir iš kitų žemės sa­vininkų ar naudotojų“, − remdamasis istoriniais šaltiniais pasakoja V. Banys.

Istorikas cituoja mokytojo I. Ptaškino 1899 metais darytus užrašus apie daržininkus.

„Visą vasarą kasasi po dar­žus kaip kurmiai − sėja, sodina, ra­vi visi sukaitę, suplukę, bet pelno gauna labai mažai“.

Realizuodavo turguose

Samdytus dvaro darbininkus – kumečius − dar vadino „daržininkais“. Iš palivarko naud­menų ar valstiečių žemės gaudavę 3–7 dešimtinių žemės sklypą, kumečiai jį įdirbdavo savo arba dvarininko gy­vuliais ir padargais. Daržai būdavo Ne­vėžio, Smilgos, Obelies, Šušvės ar visų Kėdainių miesto ir artimesnių apylinkių didesnių ir mažesnių upių slėniuose ir terasose.

Užaugintą produkciją kumečiai realizuodavo turguose, taip prisidurdami vie­ną kitą rublį prie savo vargano už­mokesčio už darbą dvaruose.

Įsitraukdavo ir didmeninė prekyba, kuri supirktą produkciją išveždavo į Kauną, Liepoją, Mintaują (dabar Jelgavą) ir Rygą.

1871 metais šalia Kėdainių miesto jau buvo nutiestas Romnų–Liepojos geležinkelis, kuris miestą sujungė su Vilniumi, Šiauliais, Ry­ga, Liepoja, Maskva bei Gudijos ir Ukrainos miestais. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija šio verslo sudėtingumą. Metraštininkas I. Ptaškinas pastebi, kad daržai būdavo „naikinami vasaros upės potvynių bei didelių lietų, ku­rie kartais kyla birželio ar liepos mėnesiais“.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo daržininkų verslas Kėdai­niuose toliau vystėsi. Iš šio laikotarpio jau turime keletą ir legendinėmis tapusių nuotraukų. Jose abiejose Nevėžio pa­krantėse ir aukštutinėse terasose driekiasi agurkų ir tarpukariu išpopuliarėjusių pomidorų planta­cijos.

Išvystė į verslą

Apsukrūs žydai, pajutę galimybę uždirbti, pradeda nuomotis mažus žemės sklypus ir auginti tai, kas turi paklausą.

„Didelių agurkų plotų priežiūrai reikėjo ir darbuotojų“, − sako Daugiakultūrio centro vadovė, istorikė, krašto Kultūros premijos laureatė Audronė Pečiulytė.

Daugiakultūrio centro vadovė mini tokį faktą. Pasirodo, kad 1920 metais Kėdainių milicijos viršininkas raportavo vidaus reikalų ministrui, kad Kėdainiuose nebeliko nė vieno milicininko. Paklaustas, kur visi dingo, jis atsakė, kad išėjo pas žydus agurkų laistyti, nes ten trigubai didesnę algą moka.

Tarpukariu keletas stambesnių daržovių augintojų žydų iškilo. Jiems tai buvo jau ne tik pragyvenimo šalinis, bet ir pel­ningas verslas. Viena iš didesnių buvo Golombeko-Fridlando-Šteinbacho bendrovė. Lietuviai ją vadino „Stenboko“.

Kėdainių krašto muzie­jaus fonduose saugoma viena nuotrauka. Manoma, kad joje vie­nas iš bendrovės vadovų, stovintis prie daugy­bės firminių pomidorų dėžių su dailaus šrifto užrašais. Ta­čiau V. Baniui nekyla abejonių, kad šie versli­ninkai augino ir agurkus. V. Banys, rinkdamas medžiagą, yra pakalbinęs daug senolių, kurie gerai išmanė agurkų konservavimo technologiją ir patys dalyvavo agurkų verslo grandinėje, ir surinko autentiškus jų pasakojimus.

Lietuviška patarlė „Ašaromis agurkų neužraugsi“ ir populiarūs priežodžiai – Sveikas kaip agurkas, kaip agurkėlis.

Konservuodavo su druska

Bendrovėje išrūšiuotus agurkus darbininkai tolygiai įtrindavo druska ir galais, vienodomis eilėmis, preciziškai talpiai sudėdavo į statines. Agurkus augino ir Pelėdnagių žydas Liandsbergis. Jis sūdytų agurkų statines su darbininkais veždavo prie Šerkšniaus upės (netoli tilto Kėdainių–Babtų kelyje) ir užmerkdavo šaltoje jos tėk­mėje.

Labai panašiai agurkus konservuodavo karaimai. Iš ten agurkus veždavo į savo krautuvėlę Kauno gatvėje Kėdainiuose ir į kitus pre­kybos taškus Kaune, Tauragėje ir kituose miestuose. Josvainiuose apie 20 žydų šeimų Šušvės upės pakrantėse nuomojamose žemėse augindavo agurkus ir pomidorus. Kadangi plotai buvo nemaži, į pagalbą samdė darbininkus. Jiems mokėdavo po 1,5 lito už darbadienį. Už­auginta produkcija buvo vežama į Kauno ir Kėdai­nių prekybos taškus, kitus didesnius miestus. Agurkų ir pomi­dorų auginimą josvainiečiai išmoko ir perėmė jau iš žydų.

Krakių žydų kultūros ir paveldo žinovas Robertas Dubinka, sako, kad Krakėse kone kiekviena žydų krautuvėlė agurkais prekiaudavo tiesiai iš statinaitės. Žmonės, ko gero, rinkdavosi pagal skonį. Agurkų verslui smarkų smūgį sudavė II Pasaulinis karas ir pokario me­tai.

„Karo metais buvo išžudyti visi Kėdainių daržininkai žydai, poka­riu nacionalizuotos krautuvės ir kon­fiskuota žemė. Liūdniausia, kad nebegrįžtamai pradingo kelių kartų daržininkų kaupta patirtis, sutraukyti dešimt­mečiais klostęsi verslo ryšiai, pra­rastos pardavimo rinkos“, − apie tautą palietusias netektis pasakoja istorikas V. Banys.

Sovietmečiu agurkų auginimas buvo ypatingoje situacijoje. Tai buvo papildomas verslas ir „ilgesnis rublis“, kaip sakydavo žmonės. Tai reiškia, kad daugiau pinigų šeimoje. Šeimos augino agurkus ir užsidirbdavo. Tai buvo gana didelis verslas. Soduose, sodybose, tėvų, senelių namų valdose buvo vos ne garbės reikalu pasistatyti didesnį ar mažesnį šiltnamį. Buvo net juokaujama, kad „visas miestas po plėvele“. Tačiau tai buvo nelegalus ir net slaptas verslas. Ir pasak Vaido Banio nebuvo vedama jo­kia valstybinė apskaita ir statisti­ka.

Vienu metu sovietų valdžia bandė net apri­boti plantacijų dydį. 1981 metais buvo leista turėti tik 20 kv. metrų šildomo šiltnamio ir tik 40 kv. metrų nešildomo šiltnamio. Didesnius šiltnamius realiai nugriaudavo. Tą dar daug kas iš mūsų prisimena.

Karaimų patarlė „Kas dirba daržą − geria kartų vandenį“.

Įsimylėkime savo tradicijas

Tačiau 1990 metais kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę agurkų verslas galėjo tapti teisėta veikla ir verslu. Vieni jo ėmėsi plačiau, kiti atsisakė, dar kiti augintojai išaugo į stambius ūkininkus.

Iki šiol Kėdainiuose agurkai pardavimui auginami ne tik šiltnamiuose, bet ir daržo lysvėse. Prieš 24 metus pirmą kartą buvo surengta unikali ir vienintelė Agurkų šventė. Tai pirmasis šalyje kulinarinis festivalis. Tačiau, kad ramiai, be jokio kartėlio, žiūrėtume į pačią Agurkų šventę, turėjo praeiti dar 20 metų.

Vos prieš keletą metų jau naujos kartos verslininkai realizuoja savo idėjas. Kuria naujus produktus. Turime agurkų midų, džemą, ledus ir ledinukus, zefyrus. Apie išvežamus į didžiausius prekybos tinklus šviežius agurkus bei tonomis įvairiose pasaulio šalyse parduodamus marinuotus ir raugintus agurkėlius jau neverta nė priminti, nes be jų šiandien turime mieste parduodamus agurkų kremus, muilus ir net šampūnus.

Nėra ko stebėtis, nes net stintos pajūryje mums irgi kvepia agurkais. Ir tik kėdainiečiai užsimerkę pasakys, lauke ar šiltnamyje buvo augintas agurkas. Ir tik mūsų krašto žmonės geba kitame mieste pasistatyti šiltnamį ir teisingai gicuoti agurkus.

Kai tautinio paveldo amato žinovas nori tapti sertifikuotu, reikia įrodyti, kad ne trumpiau nei 100 metų tas amatas buvo puoselėjamas jo šeimoje. Agurkų švenčių tradiciją kuriame dar vos tik nepilnus 25 metus. Tai liko maždaug 75 metai ir, pasiremdami tikra šimtmečiais trukusia agurkų auginimo istorija, būsime ir sukūrę, ir išsaugoję 100 metų trunkančią, o tai reiškia, nesulaužomą unikalią tradiciją, kuri irgi yra mūsų tapatybės dalis.

Kam ta tema yra jautresnė, priimkite tai kaip faktą ir įžvelkite jame mūsų krašto žmonių darbštumą, atkaklumą, užsispyrimą ir nieko daugiau.