Didžiausias problemas patiria naujieji nuosavų rajonų gyventojai, kuriuose, dažnai atveju vystytojai kažkodėl paklojo per plonus vandentiekio vamzdžius. Sausos, karštos vasaros vakarais tokiuose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos rajonuose slėgis krenta drastiškai ir ne tik, kad antrame namo aukšte, net pirmame po dušu palįsti nepavyks. Interneto forumuose ir grupėse girdisi kalbos apie statomus papildomus vandens siurblius, kurie bando paneigti fizikos ir hidraulikos dėsnius, kad tik slėgis būtų didesnis. Ką daryti, kad taip nenutiktų? Kaip laistyti ir rūpintis savo augalais tinkamai neskriaudžiant vieni kitų, bet ir negyvenant „kaip Meksikos dykumoje“. Juk Lietuva vasarą tai pirmiausia žalia spalva! Keletas išbandytų būdų kaip laistyti taupiai ir ten kur reikia ir kiek reikia:
Rinkite lietaus vandenį. Tai puikus būdas panaudot nemokamus gėlo vandens turtus. Geriausia po žeme, nes ten vanduo neįkaista, nežaliuoja. Patartina naudoti uždaras talpas, nes tada mažiau nugaruoja. Sakysite lietaus nėra, ką kaupti? Bet požeminė lietaus talpa sprendžia ir išaugusio vartojimo vakarais klausimus ir per plonų vamzdynų laistymui klausimus. Talpą galima pildyti nakties ar dienos metu, plonu vamzdeliu neapkraunat vandens tiekimo sistemos.
Tikiu, kad savivaldos kurios susiduria su vandens slėgio problemomis pradės skatinti tokių talpų įsirengimą, nes taip sprendžiamos ir lietaus nuotekų sistemos problemos. Lokalioje talpoje vyksta pirminis vandens filtravimas, o esant stiprioms liūtims mažinama apkrova centriniams lietaus tinklams, kurių būklė, žinia, toli nuo idealo.
Pasvajokim, gal Aplinkos ministerija galėtų paskelbti ir kompensacijos talpoms įsirengti programą, juk taip tiesiogiai prisidėtume prie ES žaliojo kurso. Bet nuo politikos grįžkime prie praktinių klausimų.
Kokį talpos dydį pasirinkti? Lietaus talpą galima rinkti pagal stogo ar kietų dangų nuo kurių planuojate surinkti lietų plotą arba pagal tai kiek jūs vandens sunaudojate vieną kartą visą palaistyti sodą? Mano nuomone, optimalu sukaupti bent kelių parų palaistymo vandens kiekį, bet kaip minėjau daug problemų išspręstų sukauptas bent vieno palaistymo vandens kiekis pvz. 1 aro arba 100 kv.m. sodas per parą išgarina nuo 100 iki 500 litrų vandens priklausomai nuo augalų tipo.
Laistymui naudokite laikmačius. Geriausias laikas laistyti yra rytas, ne vakaras, todėl jegu nesate vyturys naudokite laikmačius. Dabar rinkoje yra devynios galybės įvairiausių šios paskirties prietaisų, pradedant mechaniniais, baigiant valdomais telefonu WiFi pagalba. Laikmatis ne tik palaistys už jus, tačiau tai padarys tinkamiausiu laiku, tiksliau ir, svarbiausia, reguliariai. Vanduo augalams kaip ir bene visoms gyvybės formos reikalingas kasdien, ne tik tada kai jau žemė sausa kaip parakas. Reguliarumas daro stebuklus ir. paradoksas, bet taupo vandenį, nes įdžiųvusi dirva vandenį prastai geria, jis nuteka ir nepasiekia tų augalų šaknų kuriems labiausiai reikia.
Laistykite efektyviomis laistymo sistemomis. Paradoksas, bet ne visos automatinės laistymo sistemos efektyvios! Daugelis sausesnių pasaulio savivaldų (pirmaujančia JAV, tačiau neatsilieka ir Prancūzija) sertifikuoja laistymo techniką, suteikia subsidijas laistymo sistemų renovacijai pvz. keičiant laistymo laikmačius taupančiais vandenį ar purkštuko galvutes efektyvesnėmis.
Nacionalinės Prancūzijos INRAE instituto, Ispanijos nacionalinio laistymo instituto laboratorijos sertifikuojančios laistymo sistemų komponentus pripažįstamos visame pasaulyje. Pirmiausia efektyvumas tai, kad sunaudojamas vanduo laistymui pasiektų tikslą – sudrėkintų dirvožemį esantį aplink augalo šaknis. Pirmiausia laistykite tik tai kas auga.
Nei terasa, nei trinkelės, nei namo sienos nuo vandens neauga, priešingai greičiau dūla. Bet kuris daržininkas pastebėjo, kad laistant paprastu laistytuvu nepadarius duobutės aplink pomidorą vanduo nuteka šalin. Netgi padarius duobutę pripylus ją sklidiną, net išpurentas dirvožemis nesugeba sugerti vienu kartu santykinai didelio vandens kiekio išpilto per akimirką, o vandeniui pagaliau susigėrus ir džiūstant aplink augalą susiformuoja kieta pluta. Atvirame dirvožemyje tai pamatyti paprasta, tačiau pvz. vejoje tą pastebėti bus sunkiau, tačiau procesai tie patys.
Taip laistant vanduo švaistomas, nes dideliems vandens kiekiams išlieti reikia didelių energijos kiekių, galingų siurblių ir pan. Vejai laistyti rkomenduoju rinkti purkštukus kurie laisto kaip švelnus lietutis neviršydami 10 mm per valandą, tokį įgeriamumą pakelia netgi sunkus priemolis.
Venkite, kad purkštukai purkšdami keltų vandenį labai aukštai, rizikuojate, jog vanduo tiesiog išgaruos, o pakilęs vėjo gūsis nupūs vandenį ne ten kur jo reikia, o pvz. ant namo sienos ar langų. Visų tipų augalams rekomenduoju naudoti lašelinines, kapiliarines sistemas.
Jos veikia labai efektyviai nes drėkina tiesiai augalo šaknis, nesukeldami dirvos erozijos, lėtai drėkindami dirvožemį, o ne jo paviršių. Dažnai girdžiu nusiskundimus, kad kapiliarinė sistema prastai laisto, nes nesimato, kad būtų dirva šlapia, bet toks ir yra tikslas, kad dirva būtų drėgna aplink šaknis (ne šlapia, nebent auginate vandens augalus, kurių šaknys auga vandenyje). Žodis kapiliarinis liudija, kad kalbame apie augalo šaknų dalis kurios atsakingos už maisto medžiagų pasisavinimą tada kada augalui reikia ir tiek kiek augalui reikia. Kaip patikrinti ar dirva drėgna?
Nedideliu kastuvėliu iškaskite 10-15cm gyliu dirvožemio mėginį ir suspauskite delne, turite jausti maloniai vėsią drėgmę, dirvožemis turi būti šiek tiek kibus, tačiau jeigu suspaudus į kumštį pradeda sunktis vanduo, Jūs švaistote gėlą laistymo vandenį.