Kadangi tik nuo mūsų priklauso, kokioje dirvoje augs augalai, mūsų gebėjimas sukurti maksimaliai palankias sąlygos tampa lemiamu veiksniu. Jei sugebėsite pasirūpinti tinkama aplinkos temperatūra, apšvietimu, oro drėgme, užtikrinsite kiekvienam augalui būtiną plotą ir t. t., puikiausiai jausis ne tiktai įprasti, bet ir egzotiški egzemplioriai – bananai, apelsinai ir kt., kurių gimtinė – tolimos atogrąžos.
Savarankiškai paruošta dirva neretai būna pati tinkamiausia, o pirktiniai žemės mišiniai, kaip teko įsitikinti klausantis daugelio sodininkų atsiliepimų, – ne visada optimalus variantas. Taip teigti tenka atsižvelgiant ne tik į komponentus ir jų proporcijas, bet ir į tai, kad dalis parduotuvėse siūlomų žemės mišinių yra termiškai apdoroti. Iš vienos pusės, tai galima vertinti pozityviai, nes aukštoje temperatūroje sunaikinamos piktžolių sėklos ir kenksmingi mikroorganizmai (patogenai). Deja, iš kitos pusės, taip apdorojant žūva ir gerieji dirvos mikroorganizmai. Šiaip jau nėra jokio reikalo pernelyg baimintis vadinamųjų blogųjų mikroorganizmų, nes jų egzistavimas užtikrina gamtai būdingą pusiausvyrą. Vis dėlto būtina pasistengti, kad gerųjų mikroorganizmų, tiek kiekio, tiek įvairovės požiūriu, dirvoje būtų daugiau. Atminkite, kad sveika yra laikoma tokia dirva, kuriai būdinga biologinė įvairovė.
Taigi, mes patys galime pasiruošti dirvą, savo sudėtimi labai panašią tą, kuri dominuoja natūralioje konkrečios augalų grupės aplinkoje.
Norint pasiruošti dirvos (skirtingų jos komponentų mišinio), pirmiausia, reikia apsirūpinti atitinkamo dydžio indu (dubeniu, vonele, kibiru ar pan.). Indas turi būti ganėtinai didelis, kad jame būtų patogų maišyti žemę.
Dirvą reikia pradėti ruošti nuo vadinamojo skeleto, kitaip sakant, pagrindinio komponento (pavyzdžiui, durpių), kurį vėliau reikės papildyti mineralais (smėliu, moliu ar kt.), organinėmis medžiagomis (kompostu, biohumusu ar kt.) ir mikrobiologinėmis trąšomis. Komponentų proporcijos priklauso nuo to, kokius augalu ketinate auginti. Daugeliui iš atogrąžų klimato atkeliavusių augalų būtina labai gerai drenuojama dirva, todėl ją ruošiant svarbu pasirinkti tokią žemę, kuri padėtų sukurti atitinkamą terpę: sumaišyti smėlį, žvirgždą, smulkų keramzitą. Kad žemės netektų itin dažnai laistyti, ji turi efektyviai sulaikyti drėgmę. Drėgmę gali išlaikyti ir durpės, tačiau įbėrus molio miltelių, efektas pagerės. Net ir papildžius dirvos mišinį mikroorganizmais, t. y. kompostu arba biohumusu, jų kiekį ir įvairovę niekad neprošal padidinti naudojant mikrobiologines trąšas. Kadangi tokios trąšos paprastai gaminamos durpių pagrindu, jas nesunku sumaišyti su bendru ruošiamos dirvos kiekiu.
Visus komponentus reikia kruopščiai sumaišyti ir palieti (sumirkyti) vandeniu.
Itin svarbu įsitikinti, kad gatavos dirvos pH lygis yra tinkamas augalams, kurie turės toje dirvoje augti. Kiekvienam dirvos komponentui būdingas unikalus pH lygis. Jeigu dėl galutinio pH lygio kyla abejonių, jį galima ištirti pasitelkus popierinius arba skystus indikatorius. Dar svarbu nepamiršti, kad dirvožemio rūgštingumui turi įtakos ir vanduo, todėl reikia ištirti ir vandens, kuriuo laistysite augalus, pH, o tada pamėginti numatyti, kiek nuo vandens pakis žemės rūgštingumas.
Norint įveisti kambaryje žaliuojantį sodą, geriau rinktis didesnius vazonus, į kuriuos tilptų po kelis augalus. Kaip rodo patirtis, daugelis augalų ypač puikiai jaučiasi augdami vieni šalia kitų – kur kas geriau nei išsodinti į atskirus vazonus. Remiantis vieno tyrimo išvadomis, maždaug 90 proc. mūsų planetos augalų nėra vienišiai: jiems, kaip ir žmonėms, būtina bendrystė. Kartu augantys augalai vienas kitą papildo ir vienas kitam padeda – dalijasi medžiagomis, užtikrinančiomis gyvybiškai svarbius procesus. Toksai dalijimasis ir mainai daugiausia vyksta per šaknis, ir procese dalyvauja ne tik augalai, bet ir daugybė mikroorganizmų – pagrindinio dirvos kontingento.
Nuo augalų nukritusių lapų ir šakelių galima neišmesti, o pakasti į žemę. Kambario temperatūroje dirvoje gyvenantys mikroorganizmai perdirba minkštąsias augalų dalis (pavyzdžiui, lapus) ir maždaug per savaitę paverčia jas humusu. Tokiu būdu nukritę lapai ir kitos augalų dalys tampa šaknų maisto šaltiniu. Tai yra amžinas gamtos ciklas, kurį kiekvienas gali paleisti ir kambary užveistame sode.
Namų sodo žemėje gali gyventi net sliekai, mintantys užkastomis augalų dalimis. Papildomai jiems galima duoti moliūgo, obuolio, banano ir kt. Už rūpestį sliekai atsidėkoja papildydami dirvą pačių pagamintu biohumusu, todėl maisto medžiagų joje pristinga ypač retai: dirva nuolatos atnaujinama ir purenama – lygiai kaip gamtoje.
Pagrindinė mūsų užduotis – stengtis išsaugoti dirvos gyvybingumą ir pasirūpinti, kad joje būtų gausu mikroorganizmų. Tokioje dirvoje augantys augalai bus sveiki ir išvaizdūs, o jų vaisiai – skanūs ir naudingi mums, žmonėms.