Kartais abrikosai tiesiog ima ir pradeda džiūti. Dažniausiai taip nutinka jaunučiams medeliams, bet būna, jog merdėti ima brandūs vaismedžiai.
Todėl, nepriklausomai nuo jų amžiaus, reguliariai apžiūrinėkite savo augintinius – kad spėtumėte laiku nustatyti problemą. Ypač atidžiai stebėkite lapus. Labai dažnai pasikeitusi jų spalva arba tekstūra – pirmasis artėjančios nelaimės ženklas.
Jeigu abrikoso lapai ėmė vysti, geltonuoti, ant jų atsirado dėmių, kamienas pradėjo leisti syvus, žievė sutrūkinėjo, tai jau ženklas, kad privalote nedelsdami imtis priemonių.
Kodėl taip nutinka, kad medis pradeda džiūti, priežasčių gali būti daugybė.
Štai tik kelios labiausiai paplitusios:
Šaltis, nudegimai nuo saulės ir staigūs temperatūrų pokyčiai. Solidesnis skaičius žemiau nulio termometro stulpelyje ir ryškūs orų pokyčiai gana lengvai pražudo lepius abrikosų medelius.
Drėgmės trūkumas arba perteklius. Nesibaigiantys lietūs arba, priešingai, sausra, taip pat netaisyklingas laistymas baigiasi arba tuo, kad medis nudžiūva, arba pradeda sirgti. Ir abiem atvejais galiausiai miršta.
Bakterinės ir grybelinės ligos. Abrikosai joms jautrūs ir susirgę gali žūti. Ypač pavojingi šiems vaismedžiams bakterinis vėžys, moniliozė, verticiliozė, klesterosporiozė ir tafrinozė – dar kitaip lapų garbanės virusas. Susirgęs monilioze vaismedis vasarą džiūva, o pavasarį pradeda pūti. Verticiliozė prasideda nuo lapų geltonavimo ir baigiasi viso medžio nudžiūvimu.
Klesterosporiozė žievėje palieka skyles ir įtrūkimus. Bakterinis vėžys – nepaprastai pavojinga infekcinė liga, pažeidžianti visus medžio organus ir audinius.
Vabzdžių ir graužikų daromi pažeidimai. Didžiausią grėsmę abrikosams kelia amarai ir lapsukiai. Pirmieji apsigyvena apatinėje lapų pusėje ir siurbia iš jų sultis. Amarų apeiti lapai iš pradžių susiraito, paskui r visai nudžiūva.
Dar vieni pavojingi abrikosams kenkėjai – pelės ir zuikiai. Jei apgraužia medelių žievę ir kai pažeidimai itin smarkūs, lajai nebeužtikrinamas pakankamas maitinimas, prarandamas atsparumas žiemą. Rezultatas toks pat: abrikosas gali žūti.
Netaisyklingas tręšimas. Jis taip pat atsiliepia lajos būklei. Dažniausiai abrikosams trūksta azoto, fosforo ir magnio. Pirmuoju atveju vaismedis lėtai vystosi, augina mažai ūglių, jo lapai gelsta ir vysta anksčiau laiko.
Esant magnio deficitui, kinta lapų spalva – nuo geltonos iki purpurinės. Žiemą toks medelis nušąla. Fosforo trūkumo ženklas – silpnai išsivysčiusi šaknų sistema.
Netinkamas pasodinimas arba auginimas. Neatsargus sodinuko pervežimas, netaisyklingas sodinimas, traumavimas sodo įrankiais taip pat gali tapti medelio nudžiūvimo priežastimi.
Netinkama vieta. Paprastai abrikosai džiūva pasodinti žemėje, kurioje anksčiau augo arbūzinės kultūros, bulvinių šeimos augalai (pomidorai, paprikos, bulvės), taip pat tabakas, saulėgrąžos, žemuogės.
Ką daryti
Vos tik pastebėjote, kad jūsų abrikosas negaluoja, ir išsiaiškinote, dėl ko, nedelsdami imkitės jį gelbėti.
Jeigu kalta sausra, pradėkite medelį reguliariai laistyti. Tačiau nepersistenkite, kad drėgmė aplink kamieną ilgam neužsistovėtų.
Jei priežastis – ilgalaikiai lietūs, iškaskite griovelius vandeniui nutekėti ir reguliariai purenkite žemę aplink medį.
Kad lepus vaismedis sėkmingai peržiemotų, prieš prasidedant šalčiams apvyniokite kamieną maišiniu audiniu, spunbondu arba apriškite eglišakėmis. Taip žievė nesusproginės nuo šalčio, jos nenudegins saulė ir nepažeis graužikai. Labai rimtai reikia imtis ligų gydymo. Pastebėję bet kokius simptomus, visas pažeistas dalis iškart šalinkite, pjūvius patepkite kokiu nors gijimą skatinančiu tepalu. Visą medį nupurkškite 3 proc. „Bordo“ tirpalu arba fungicidiniais preparatais.
Tuo atveju, jeigu ant abrikoso įsikūrė amarai, lapsukiai ar kiti kenkėjai, nupurkškite dar ir priemonėmis nuo jų.
Tik atminkite, kad cheminių preparatų negalima naudoti abrikosams žydint ir nokinant vaisius. Kita vertus, tuomet galima išbandyti liaudiškas priemones, tokias kaip pelenų užpilas su muilu. Jeigu medžius smarkiai pažeidė graužikai, apdorokite žaizdas sodo ar kitais gydomaisiais tepalais. Pasitaiko, kad vaismedžio išgelbėti vis tiek nepavyksta ir jis nudžiūva. Tuomet jį būtinai iškaskite, bet ton pačion vieton sodinti naujo abrikoso neskubėkite – kad tas netaptų senų ligų ir kenkėjų auka. Geriau vietoj kaulavaisio pasodinkite obelį, kriaušę. Arba svarainių.
Sunkiausia, kai priežasties, kodėl džiūva abrikosas, išsiaiškinti nepavyksta. Tuomet būtina priimti ryžtingą sprendimą ir pašalinti jį iš sodo, kad neužkrėstų kitų medžių.
Profilaktika atsiperka
Išvengti abrikoso nudžiūvimo lengviau, nei bandyti jį išgydyti.
Kad vaismedis gerai augtų ir gausiai derėtų, dažniausiai pakanka tinkamai jį pasodinti ir paskui – prižiūrėti.
Pirkite mūsų klimato sąlygoms pritaikytų ir ligoms bei kenkėjams atsparių veislių sodinukus. Įsitikinkite, kad jie sveiki, be pažeidimų, ligų pėdsakų ir su gerai išvystyta nesužalota šaknų sistema. Sodinkite abrikosus šiltoje, saulėtoje vietoje, kur gerai drenuojamas dirvožemis.
Laistymą reguliuokite pagal oro sąlygas. Tręškite griežtai pagal instrukciją – geriausia vaisinėms kultūroms skirtomis kompleksinėmis trąšomis, bet būtinai atsižvelgiant į metų laiką. Nepamirškite, kad pirmoje vasaros pusėje abrikosams reikia azoto, tačiau antrojoje jo jau jokiu būdu negalima naudoti – tuomet reikalingesni kalis ir fosforas. Nuo ligų saugos ir kasmetis abrikosų genėjimas, purškimas fungicidais, stiebų balinimas.
Ankstyvą pavasarį ir vėlų rudenį (jau lapams nukritus) profilaktiškai galima vaismedžius – ne tik abrikosus! – nupurkšti 3 proc. „Bordo“ tirpalu.
Kenkėjų reidą pavyks sustabdyti specialiomis juostomis kamienams, purškimu insekticidais arba savadarbiais užpilais ar nuovirais. Apsaugai nuo kenkėjų apatinę abrikoso kamieno dalį – apie 1 metrą – apvyniokite tankia neaustine medžiaga arba apgaubkite tam skirtu tinkleliu. Kad ir ką darytumėte sode, stenkitės netraumuoti medžių šaknų ir kamienų. Laiku skinkite vaisius. Rudenį nepamirškite laiku sugrėbti ir sudeginti nukritusius lapus. O jaunučių medelių – uždengti dar iki ateinant šalčiams.