Paprastasis kurklys
Kurkliai gyvena žemėje 10–15 cm gylyje rausdami urvus ir žalodami požemines augalų dalis, todėl kenkia daržovėms, šakniavaisiams, daigynams.
Gyventi jiems labiausiai patinka drėgnose dirvose, išvaizda primena upinį vėžį. Stiprūs dantys ir priekinės letenėlės padeda rausti urvus ir graužti viską, kas pasitaiko kelyje.
Jų kiaušiniai panašūs į skruzdėlių, tik didesni, o tik ką išsiritę kurkliukai primena neįprastai dideles skruzdėles. Vabzdžiai ne tik gyvena dirvožemyje, bet ir moka skraidyti, plaukti, gerai bėgioja. Į žemės paviršių išlenda dažniausiai naktį.
Žiemoja iki 2 metrų gylyje, labai mėgsta šiltas kompostų krūvas. Minta vabzdžiais ir sliekais, bet iš tiesų yra polifagai – minta įvairiu maistu.
Kurklį iš gyvenamosios zonos išguiti sunku, nes cheminiai preparatai juos tik kuriam laikui atbaido, tačiau vėliau jie grįžta į savas vietas. Didžiausi kurklių priešai – kurmiai, bet jie daržuose taip pat nelabai pageidaujami.
Būdai kurkliams atbaidyti ir naikinti
Rudeniop, rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje, darže iškaskite apie 50 cm gylio duobę ir ją prikraukite mėšlo, ypač tinka arklių.
Kurkliai žiemoti ieško šiltos vietos, todėl įsiraus į mėšlo krūvą. Orams atšalus, mėšlą iškaskite ir plonu sluoksniu paskleiskite. Tuomet kurkliai sušals.
Jie taip pat nemėgsta chrizantemų kvapo. Jei smulkiai supjaustytus chrizantemų stiebus sumaišysite su dirvožemiu, kenkėjai iškeliaus į kitą lauko dalį.
Per sausrą įkaskite į žemę indelių, pripildytų vandens (iki viršaus palikite keletą centimetrų). Indelius įkaskite šiek tiek žemiau nei žemės kraštas. Kurkliai jaučia drėgmę ir įkritę į indelius negali iš jų išsikapanoti. Taip sugaudysite ne tik kurklius, bet ir mažas pelytes.
Kartais nuo šių kenkėjų gelbsti žibalas, įpiltas į lizdą (imama 10 litrų vandens ir 100–200 g žibalo). Sodininkai sako, kad taip pat atbaido žibalu sumirkytas smėlis – juo apvedami šiltnamiai.
Gegužės mėnesį ir birželio pradžioje būtina bent tris kartus supurenti dirvos tarpueilius – taip naikinami kenkėjų lizdai.
Išpurenus 15–20 cm gyliu, kiaušinėliai išverčiami lauk, belieka juos surinkti ir sunaikinti. Juos noriai renka ir paukščiai.
„Užsiundykite“ silkines žuvis – kilkių, sardinių, strimelių žuvų gabaliukų užkaskite tarpueiliuose ar prie augalų. Kurkliai nemėgsta jų kvapo, todėl pabėgs. Taip pat jiems nepatinka vištų mėšlas, česnakų, serenčių ir kanapių kvapas, šviežiai kalkinta dirva.
Daigus nuo kenkėjų apsaugosite įkasę į dirvožemį 5–6 cm gyliu skardos ar plastikinių polietileno juostų, 2–2,5 cm iškilusių virš žemės paviršiaus.
Kurkliai žūsta pasivaišinę saulėgrąžų aliejuje suvilgytais kiaušinių lukštais, įterptais į dirvožemį.
Kenkėjus sugaudyti lengva po stipraus lietaus, nes jie tada pradeda rausti naujus urvelius.
Sodininkai nuo kurklių naudoja parduotuvėse įsigytus natūralius dirvos priedus, kurių pusė kilogramo kainuoja kiek daugiau nei 4 Eur. Šis priedas naudingas augalams, bet pažeidžia vabzdžių paviršinę sandarą, todėl kenkėjai dehidratuoja ir žūsta. Į vieną kvadratinį metrą dirvos paviršiaus užtenka įterpti 1–2 samtelius (samtelis yra pakuotėje) priedų.
Efektyviausias kovos su sraigėmis ir šliužais būdas – nuolatinis jų rinkimas
Geriausi rinkikai – antys (Indijos bėgikės), vištos, ežiai.
Kenkėjus privilioti padeda masalai. Vienas jų – alus. Nakčiai reikėtų įpilti alaus į negilią lėkštelę (arba indą su alumi tiesiog įkasti į žemę). Rytą moliuskų rasite ir inde, ir gulinčių šalia jo – teliks surinkti.
Efektyviai šiuos kenkėjus galima privilioti ir nakčiai tarp augalų išdėliojus lentų atraižų, šiferio, ruberoido, linoleumo, polietileno gabalų, drėgnų skudurų ar maišinio audeklo, stambesnių augalų lapų (varnalėšų, rabarbarų, kopūstų), arbūzų ar citrusinių vaisių žievių gabalų. Po naktinės puotos ten sulindusius moliuskus tereikės surinkti ir pašalinti.
Padarykite jiems šiurkščias užtvaras: pabarstykite smėlio ar žvyro, pušų ar eglių spyglių, pjuvenų ar pelenų, patieskite dilgėlių stiebų – net lapams sudžiūvus, sraigės ir šliužai per jas nešliaužia.
Dar labiau šiems kenkėjams nepatiks ar net pražudys vakarop pabarstytos gesintos kalkės, superfosfatas, geležies sulfatas, amonio salietra ar rupi druska (pavyzdžiui, sumaišyta su pelenais). Vengdami šlapią kūną dirginančių medžiagų, moliuskai pasitraukia ieškoti geresnio prieglobsčio.
Kovoti padės ir trąšos bei chemikalai. Jei moliuskai eibes daro didesniuose pasėliuose, juos galima naikinti pasitelkus superfosfato trąšas. Maždaug 2,3–3,6 kg šių trąšų 100 kv. m plote reikia išberti tuo metu, kai šliužai ar sraigės maitinasi (naktį arba anksti rytą).
Nuolat nušienaukite piktžoles apie pasėlius, pagrioviuose.
Nušienavus apleistas vietas, daržovių pasėliuose šliužus galima sunaikinti apibarsčius dirvožemį gesintomis kalkėmis (150–200 g/10 kv. m) arba tabako ir kalkių mišiniu (1:1). Kopūstai purškiami kalio druska (1 kg/10 l vandens). Rekomenduojama tai daryti vėlai vakare arba naktį, kada šliužai peršliaužia iš priedangų ant augalų.
Geri rezultatai gaunami, kai augalai apdorojami du sykius, naudojant po pusę normos minėtų priemonių. Antrąsyk augalai apipurškiami po 15–30 min. Per pirmą purškimą ant moliusko kūno patekus kalkių ar kitų medžiagų, šie išskiria daug gleivių, kurios juos iš dalies apsaugo, bet nuo antrąsyk patekusių kalkių ar kitų graužiančių medžiagų šliužai nebegali išsigelbėti ir žūsta.
Taip pat šliužai ar sraigės naikinami moliuskocidais, kurie, patekę į kenkėjų skrandį, sukelia dehidrataciją. Šių preparatų galima rasti specializuotose parduotuvėse.