„Sezoniškumo terminas šiandien yra praktiškai nebeaktualus dėl sukurtų efektyvių globalaus tiekimo grandinių, leidžiančių maistą atvežti iš tų kraštų, kur tuo metu būna sezonas, ir dėl išvystytų technologijų, kurios leidžia uždarose erdvėse sukurti tinkamas sąlygas užauginti norimus produktus tuo laiku, kai lauke jų užauginti neįmanoma“, – sako Z. Varanavičienė, rašoma pranešime.
Pasak ekspertės, didelė dalis šviežios produkcijos mus pasiekia iš šiltnamių. Lietuvos klimato sąlygomis gebame kone visus metus auginti šviežius agurkus, jau ankstyvą pavasarį turime pirmuosius pomidorus, o vertikaliose lysvėse auginame prieskonines žoleles.
„Turėtų nebestebinti sausio ar vasario mėnesiais pietų Europoje užaugintų uogų, daržovių ir vaisių įvairovė, kai net atšiaurioje Islandijoje, geoterminiuose šiltnamiuose užauginami pomidorai ir šilauogės savo išvaizda ir kokybe nenusileidžia augantiems tobulomis natūraliomis sąlygomis. Žinoma, kuo arčiau mūsų ir mažesnėmis energijos sąnaudomis užauga maistas, tuo patrauklesne kaina galima jį pasiūlyti pirkėjui. Tačiau iš principo ištobulėjusios technologijos leidžia užauginti ir turėti norimus vaisius ir daržoves ištisus metus“, – sako ekspertė.
Vaisiai ir daržovės gali augti nors ir mėnulyje
Anot Z. Varanavičienės, svarbu suprasti, jog tam, kad augalas augtų, jam tereikia keturių elementų: šviesos, tinkamos temperatūros, vandens ir maisto medžiagų arba kitaip – trąšų. Visus šiuos elementus galima sukurti dirbtinai ne tik mėnulyje, bet ir po žeme, kur ne tik saulės, bet ir dirvos niekada nebuvo.
„Augalui nesvarbu ar sąlygos natūralios, ar dirbtinai sukurtos – užaugs, jei jos bus tinkamos. Tokiomis sąlygomis užaugintas pomidoras ar avietė turės praktiškai tuos pačius vitaminų ir maistinės vertės rodiklius“, – sako Z. Varanavičienė.
Pasak jos, auginant maistinius augalus, viso proceso metu galioja tam tikros normos, kurių privalu laikytis, norint užauginti sveiką ir saugų maistą.
„Žemės ūkis seniai apskaičiuotas ir grįstas mokslu – ūkininkai reguliariai ima dirvožemio mėginius ir diegia azoto jutiklius, taiko kintamų trąšų normų praktiką. Augalų apsaugos produktus vadovaudamiesi vaizdais iš palydovo, daviklių parodymais ir tyrimų stočių pateikiamais duomenimis naudoja tik ten, kur reikia ir tiek, kiek riekia. Užaugintas augalas tuomet tiriamas ieškant jo sudėtyje žemės ūkyje naudojamų medžiagų likučių ir tik tuomet keliauja į maisto tiekimo grandinę“, – paaiškina ekspertė.
Skonį lemia veislės
Vartotojai dažnai pastebi, kad ne sezoniniai augalai skiriasi savo skonio savybėmis. Jie lygina, pavyzdžiui, močiutės sode vasarą išaugintus pomidorus su prekybos centruose siūlomais gruodžio mėnesį ir šiuos pravardžiuoja plastmasiniais ir užaugintais ant chemikalų. Tai nėra teisinga, nes augalų apsaugos produktai ir trąšos naudojamos taip pat, kaip ir sezono metu, tačiau paprastai skiriasi naudojamos veislės ir kada nuskinamas vaisius.
„Skeptikams visada siūlau įsivaizduoti sultingą prisirpusį pomidorą iš savo šiltnamio keliaujantį, pavyzdžiui, į Pietų Ameriką – jo kelionė pasibaigtų dar nepalikus Europos. Ne sezoniniams vaisiams, kurie turi būti transportuojami didesnį atstumą, augintojai renkasi veisles, kurių vaisiai yra tvirtesnės struktūros ir atsparesni sumušimams. Ir tai neturi nieko bendro su dirbtinumu. Net namuose auginant maistinius augalus galima sėklų ar sodinukų aprašymuose matyti ar jie skirti valgyti tuoj pat, ar transportuoti, saugoti“, – pasakoja Z. Varanavičienė.
Be to, ji priduria, kad siekdami apsaugoti vaisius ir daržoves nuo pažeidimų, augintojai kartais eksportuoja ne visai sunokusius vaisius ir daržovės dėl to, kad jie sunoksta namie ar pakeliui į prekybos centrus, o ir yra lengviau transportuojami. Tačiau visi šie sprendimai nereiškia, kad vaisiaus ar daržovės maistinė vertė ar sveikumas būtų ženkliai kitoks, nei užauginto sezono metu, vietoje.
Maisto kilmės šalis svarbesnė, nei sezoniškumas
Visa produkcija, užauginta ES ir patenkanti į ją – griežtai kontroliuojama, o naujausi EFSA tyrimų rezultatai rodo, kad net 94,9 proc. maisto ėminių iš Lietuvos atitiko pesticidų ar trąšų likučių normas. Lietuvos ūkininkams taikomi aukščiausi Šiaurės Europos maisto saugos standartai, analogiški taikomiems Skandinavijos šalyse.
„Tiesa, jei jau rūpinamės perkamų vaisių ir daržovių ar kitų augalinės kilmės maisto produktų kokybe, galime atkreipti dėmesį į jų kilmės šalį. Trečiosiose šalyse neretai taikomi laisvesni žemės ūkio reikalavimai, todėl ir maiste galimi didesni pesticidų ar trąšų likučiai. ES auginamas maistas yra vienas saugiausių pasaulyje, o Lietuvos ūkininkų produkcija – viena saugiausių Europoje, todėl derėtų pasitikėti ES auginamu maistu, nežiūrint į tai, kokiu metų laiku jis auginamas“, – sako Z. Varanavičienė.
Vykdant importuojamos į ES produkcijos kontrolę, EFSA ištyrė daugiau nei 9 tūkst. ėminių ir net 16,5 proc. jų neatitiko ES maisto saugumo reikalavimų. Dažniausiai pažeidimai nustatyti turkiškose vynuogėse ir čili pipiruose iš Vietnamo, atitinkamai reikalavimų neatitiko 55,6 proc. ir 50 proc. produkcijos. Taip pat reikšmingi pažeidimai nustatyti turkiškuose mandarinuose, granatuose, saldžiosiose paprikose, citrinose, pupose iš Dominikos Respublikos, čili pipiruose iš Ugandos ir sezamo sėklose iš Indijos.