Kokie požymiai
Bulvių žiedinio puvinio bakterija sukelia infekcijas, kurios dažniausiai pasireiškia augalų žiedų ir gumbų audiniuose. VAT duomenimis, kasmet Lietuvoje vidutiniškai nustatomi 25-27 bulvių žiedinio puvinio židiniai.
Jei bulves apniko žiedinis puvinys, pirmiausiai ima vysti bulvių lapai – jie tampa blyškūs, gelsta, susisuka, atsiranda nekrozės pažeistų dėmių. Perpjovus išilgai bulvės stiebą galima pamatyti pakitusius vandens indus – jie iš pradžių pagelsta, vėliau paruduoja.
Liga plinta per užkrėstus bulvių gumbus, kuriuose bakterijos išgyvena. Sveikos bulvės liga užsikrečia sąlyčio su užkrėsta bulve metu. Užkrėstuose laukuose savaime išaugusios bulvės taip pat laikomos užkrato šaltiniu, rašo VAT.
Bulvių žiedinis puvinys paprastai pasitaiko šalyse, kur bulvių auginimas yra labai paplitęs. Ši liga buvo pirmą kartą aptikta JAV (Mičigano valstijoje) ir Europos šalyse.
Kaip elgtis aptikus ligą
Pastebėjus įtartinų minėtų ligos požymių, reikia nedelsiant pranešti VAT regioniniam skyriui. Tik šios Tarnybos laboratorijoje atliekami tyrimai ir nustatoma, ar bulvės yra užkrėstos bulvių žiedinį puvinį sukeliančia bakterija.
Norint išvengti ligos ir apsaugoti laukus nuo užkrato, rekomenduojama sodinti tik sertifikuotas sėklines bulves. Visos parduodamų sertifikuotų sėklinių bulvių pakuotės yra paženklintos etiketėmis – augalo pasais. Nerekomenduojama ūkiams dalytis ta pačia žemės ūkio technika, o jei tai neišvengiama, reikia ją kruopščiai nuvalyti ir dezinfekuoti.
Tinkamai sutvarkius užkrėstas ir galimai užkrėstas bulves, privaloma išvalyti ir dezinfekuoti sandėlius, įrangą, įrankius. Būtina sunaikinti vienkartines pakuotes. Po pirmų auginimo metų nuo žemės ūkio technikos būtina kruopščiai nuvalyti dirvožemį, purvą, atliekas ir ją dezinfekuoti Lietuvoje registruota dezinfekcijos priemone „MennoFlorades“, rašo tarnyba.
VAT sako, kad laukuose, kuriuose augo užkrėstos bulvės, mažiausiai trejus metus negalima auginti bulvių ir bulvinių šeimos augalų, o laukuose, kuriuose augo galimai užkrėstos bulvės, mažiausiai dvejus metus. Pastebėjus savaime išdygusių bulvių, būtina jas sunaikinti. Sunaikinimo planas turi būti suderintas su tarnybos specialistais.
Specialistai pabrėžia, kad visos (išskyrus užkrėstas bulves) užkrėstoje gamybos vietoje esančios bulvės laikomos galimai užkrėstomis bulvėmis. Jas supakavus, galima realizuoti maistui. Tinka pramoniniam perdirbimui, o šutintos – pašarui. Tačiau jas sodinti draudžiama.
Daugiau nei 200 rūšių
Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad bulvės į Europą pateko iš Peru. 1565 m. atvežtos į Ispaniją, 1570 m. – į Angliją. Pirmieji maistui jas pradėjo auginti airiai.
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 2021 pasaulyje buvo 18,1 mln. ha bulvių pasėlių, derlius – 376 mln. tonų. Į Lietuvą bulvės atvežtos XVII amžiuje.
Iš pradžių jos paplito dvaruose, o XIX a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų. Lietuvoje daugiausia jų auginama rytiniuose rajonuose ir Žemaitijoje, mažiausiai – šiaurės ir vidurio lygiose, sunkiose dirvose.
Pasaulyje žinoma daugiau kaip 200 bulvių rūšių. Savaime jos auga Pietų Amerikoje. Bulvės būna kultūrinės, laukinės, rečiau dekoratyvinės, šios skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo, vėlyvąsias.
Europoje auginama valgomoji bulvė. Jos šaknys kuokštinės, į dirvą įsiskverbia 20–35 cm, stiebas (bulvienojas) šakotas, žolinis, 40–150 cm aukščio, keras iš 4–8 stiebų. Lapai plunksniški, neporiniai, karpyti, žali, su tarpulapiais. Žiedai balti, rausvi, melsvai violetiniai arba tamsiai mėlyni, į žiedynus susitelkę po 4–5. Vaisius – dvilizdė daugiasėklė uoga, turinti 150 sėklų.
