Jis sako, kad į Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietę pas savo rožes atvykstantis beveik kiekvieną savaitgalį.
– Papasakokite šios sodybos istoriją. Kas joje gyveno, kada sugalvojote čia auginti rožes ir leisti laisvalaikį?
– Kažkada šioje vietoje buvo žydų mokykla – škala, kur vaikus ne tik mokė rašto, bet buvo ir maldos namai. Apie tai man pasakojo mano močiutė. Kad tai tiesa, įsitikinau, kasinėdamas prie namų ir atradęs senus pamatus. Miestelyje vienu metu gyveno apie 100 žydų tautybės žmonių. Vis tik pripažįstu, kad tikslios pastato istorijos niekas nežino. Dabar esantis namas pastatytas 1947 metais. Šioje sodyboje iki savo mirties gyveno mano seneliai Aleksas ir Teresė Bimbos. Seneliams mirus, ji atiteko mano tėčiui. Jis šiame name gimė, augo, tačiau išėjo į armiją ir po to liko gyventi Kaune. Ten gimiau ir gyvenu aš. Tėtis po savo tėvų mirties norėjo sodybą parduoti, bet aš neleidau – pagalvojau, jog pravers. Kai mirė tėtis (o tai buvo prieš 9 metus), pradėjau čia atvažiuoti pailsėti.
– Kaip kilo mintis pasodinti rožyną?
– Kai pradėjau važinėti į šią sodybą iš Kauno, buvo likę keli krūmai senelių sodintų rožių. Ėmiau pildyti rožyną naujais sodinukais. Dabar pievoje prie namų auga 150 krūmų rožių, kurios gausiausiai žydi liepos mėnesį. Kiek dabar čia yra rožių rūšių, pasimečiau skaičiuje, nes vienos nunyksta ir jas tenka išrauti, paskui prisiperku naujų. Šiemet įsigijau 15 veislių rožių.
– Iš kur perkate rožes – iš vieno kokio gėlininko ar bandote rinktis iš įvairių?
– Visas rožes perku iš Ričardo ir Onos Elijošių, gyvenančių prie Kauno.
– Pagal ką atsirenkate, kokias rožes pirksite?
– Daugiausia renkuosi pagal atsparumą ligoms, šalčiui, drėgmei. Iš pradžių pirkau vien raudonų atspalvių rožes, nes man rožės atrodė gražios tik tokios spalvos, kaip meilės simbolis. Vėliau pagalvojau, kad labai jau raudonas mano rožynas ir pabandžiau kitų spalvų rožes sodinti. Pasirodo, gražios visokios.
– Kaip į Jūsų pomėgį leisti laiką senelių sodyboje bei ją puošti žiūri pažįstami ar šiaip žmonės?
– Manęs daug kas nesupranta, nes perku ąžuolines lentas, moku skulptoriams, kad jie išdrožtų medyje tam tikrus žodžius bei simbolius. Tam išleidžiu maždaug pusę savo atlyginimo. Būna, žmonės klausia, kam man to reikia. Iš medžio drožėjų man padeda Skirmantas iš Raseinių rajono, Betygalos. Sugalvoju, ką reikia padaryti, pasitariam su skulptorium ir jis padaro. Naudoju tik ąžuolines lentas. Stengiuosi jas prižiūrėti, karts nuo karto lakuoju.
(Aut. pastaba – sodyboje yra lentos su užrašais: „Niekada nesikark šiandien, jeigu gali pasikarti rytoj“. Žodžių autorius – keistuoliu vadintas Venecijus Jočys. „Gyvenimo kelias nebūtinai turi būti tiesus, bet būtinai turi būti tavo“, „Ant praeities šaknų užaugęs, į dabartį sužėlęs šakomis. Mylėk gyvenimą, čia yra ką veikti“, „Žvėrišką aistrą kurso meilės pančiuose įkalinta širdis“, „Kurkime aukurus, kurkime šeimos židinius, kurkime savąjį pasaulį, remdamiesi protėvių išmintimi, pagarba tradicijoms ir meile vienas kitam“.)
– Namą puošia ypatingos langinės. Kas jas kūrė?
– Pamačiau tapytas langines Rokiškyje ir man patiko. Mano langinės ne langinių pleneruose tapytos – jas kūrė menininkė iš Vilniaus. Jos beveik vienodos, bet kiekvienoje – skirtingi baltiški simboliai.
– Kas Jus traukia į šią sodybą?
– Mane traukia gamta, ramybė, todėl čia labai gerai jaučiuosi. Nuo Kauno iki Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės yra 170 km, važiuoju 2,5 – 3 valandas. Prie tolimų kelionių aš pripratęs – darbo reikalais kas dieną nuvažiuoju po 300-500 km. Galbūt mano darbas toks, kad atsišneku su klientais ir savaitgaliais norisi tik tylos ir buvimo vienam. Nemėgstu šurmulio. Televizoriaus nežiūriu, socialiniais tinklais nebesidomiu, nes tai laiko gaišimas. Dabar atvažiuoju kiekvieną savaitgalį, tačiau rudenį ir žiemą – truputį rečiau.
– Ir ką veikiate, atvykęs į tokį, kauniečio akimis žiūrint, užkampį?
– Aš čia vykstu žvejoti. Beje, pagautas žuvis paleidžiu atgal į vandenį. Būna, kad savame „prūde“, būna, kad ten, kur pagaunu. Tiesiog būnu gamtoje ir man nerūpi, sninga ar lietus lyja. Pamėgau filmuoti ir fotografuoti gamtą. Čia atsivežu savo du šunis, kuriems kaime, gamtoje daugiau erdvės. Žiemą maudausi eketėje. Kad ji neužšaltų ir žuvims nepritrūktų deguonies, čia būna įjungtas „burbuliatorius“. Būna, užsikuriu laužą ar lauko židinį. Apskritai laikausi natūralaus gyvenimo gamtoje taisyklių. Žaviuosi senovės baltų kultūra, tradicijomis. O rožes sugalvojau panaudoti arbatai. Šią vasarą kilo mintis pasidaryti arbatos iš rožių pumpurų. Skinu tik „Westerland“ rūšies rožių pumpurus, nes jie mažesni ir greičiau išdžiūva. Atrodo, arbata pasiteisino. Dabar galvoju apie rožių aliejaus gamybą, tik neturiu tam skirto aparato, tinkamų sąlygų. Tikiu, kad ir tai išbandysiu. Gaila tik to, kad 1 gramui aliejaus reikia 2 tūkst. rožių žiedų.
– Jūs visada buvote toks – linkęs į gilias mintis ir pan.?
– Jaunystėje buvau išdykęs, mėgėjas „pagastroliuoti“, paskui pagalvojau – o kam gerti alkoholį, jeigu galima ką nors įdomesnio nuveikti? Būdamas maždaug 35-erių, atrodžiau visiškai kitaip (parodo apkūnoko vyriškio, visiškai nepanašaus į pašnekovą, nuotrauką – aut. pastaba). Pakeičiau gyvenimo būdą ir atrodau dabar kur kas geriau. Vartojant alkoholį, jis veikia ir žmogaus išorę. Jo visiškai nebevartoju maždaug 8 metus. Nusprendžiau alkoholį iškeisti į rožes. Taip pat susidomėjau baltų kultūra, pagonybe, jų simboliais. Visiškai atsisakiau cukraus, į patiekalus nededu papildomai druskos, negeriu ir kavos. Saldumynų nemėgau nuo pat vaikystės. Iš saldumynų kurį laiką pusryčiams valgiau juodą šokoladą. Valgau tai, ką valgė protėviai.
– O ką valgė protėviai?
– Tai, kas užauga gamtoje, kas natūralu. Tiesa, nevalgau vaisių, nes juose daug cukraus. Apie egzotinius vaisius jokių kalbų negali būti, išskyrus citrinas, kurių 5-10 per žiemą beveik kiekvieną rytą išsispaudžiu. Kasdien išgeriu 2-4 litrus pieno. Dabar nevalgau pusryčių, pietų, o vakarienei prikertu tiek, kad atsiimu už visus tris kartus – valgau mėsą, lašinius, bulves, kopūstus, verdu sriubą. Mėgstu medų, kurį perku iš pažįstamo bitininko. Stengiuosi gyventi sveikai, todėl per visą 30 metų darbo laikotarpį tik kartą turėjau „biuletenį“. Manau, kad peršalimo ligomis (sloga, kosulys, gerklės skausmas) serga tik apsileidę, kurie nori sirgti. Reikia save prisižiūrėti, grūdinti.
– Papasakokite, kokių sveikos gyvensenos principų laikotės.
– Dalį jau paminėjau. Dar maistui vartoju česnaką, bet reikia valgyti ne žieminius, didelėmis skiltelėmis, česnakus, o vasarinius. Žieminiai česnakai greitai sugenda, o vasariniai laikosi iki kito derliaus. Auginu vaistažoles – mėtas, pipirmėtes, pelynus, peletrūną, o čiobrelių prisirenku laukuose. Bet ir su vaistažolėmis reikia atsargiai, negalima jomis piktnaudžiauti. Nevartoju vaistų. Jeigu skauda galvą, geriau einu pasivaikščioti gamtoje. Prausiuosi tik šaltu vandeniu, nors pirtį ir mėgstu, nenaudoju prausiklių, nebent ūkišką muilą, o barzdą skutuosi... medumi. Esu bandęs skutimosi putas, bet gavosi kažkokia nesąmonė. Veido ir plaukų neplaunu jokiais prausikliais, tik vandeniu. Ir nieko – plaukai nesiriebaluoja. Kerpuosi 4 kartus per mėnesį.
– Jeigu nevartojate vaistų, tai kaip gydotės, jeigu pasijuntate prastai?
– Viena gydytoja netikėjo, kad aukštą temperatūrą galiu nusimušti labai paprastu būdu. Jeigu karštis sukyla iki 40 su viršum laipsnių, užsikloju dviem antklodėmis, išprakaituoju, paguliu lovoje. Prieš tai išgeriu 2-3 puodelius žemuogių, aviečių lapų, liepžiedžių ar kitos arbatos. Po 4-8 valandų pagulėjimo, be jokios pirties, atsikeliu ir neriu į eketę. Išlipu kaip naujas žmogus. Temperatūra nukrenta.
– Dirbate prekybos vadybininku. Ar niekada nekilo minties rinktis ką nors meniškesnio?
– Kai lankydavausi pas močiutę, kuri buvo siuvėja, padėdavau jai siūti – iškirpdavau siuvinių brėžinius, susiūdavau pagrindines siūles. Galvojau, kad norėčiau būti siuvimo technologas, dar – girininkas, bet išėjo taip, kad ten, kur norėjau, nepatekau, nes mokymosi rezultatais nespindėjau. Pagal specialybę esu inžinierius elektromechanikas. Studijavau Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) ir galvojau, kad nepavyks man kaip reikiant išmokti nei matematikos, nei fizikos. Pasistengiau ir „variau“ dešimtukais.
– Negalvojate persikelti į Panemunėlio geležinkelio stotį?
– Negaliu nieko keisti dėl darbo. Šiame krašte neturėčiau ką veikti. Jeigu ir rasčiau darbą, manau, uždarbis būtų nedidelis. Tad mano rutina tokia, kad darbo dienomis važinėju po man skirtą Lietuvos regioną, siūlydamas prekes, penktadienį anksčiau baigiu darbą ir važiuoju į Panemunėlį, šeštadienį čia ilsiuosi, o sekmadienį vėl kimbu į darbus, tik nuotoliniu būdu, išvykstu į Kauną. Iš esmės laisvą turiu tik vieną dieną...
Rožių nelaisto
Gėlininkai žino, kad rožės – vieni lepiausių žydinčių augalų. Kad rožės geriau augtų ir mažiau sirgtų, reikia parinkti tinkamą vietą, žinoti, kaip jas pasodinti. Šis augalas mėgstą saulėtą ir lengvai prapučiamą erdvę sode. Nepatartina rožės sodinti arti didesnių medžių, kadangi augalai ims konkuruoti dėl drėgmės ir maistinių medžiagų. Kokią rožę besodintume, vis tiek teks susidurti su jas puolančiais kenkėjais bei ligomis. Rožes reikia tręšti, purkšti nuo kenkėjų, saugoti, kad jos viena nuo kitos neužsikrėstų ligomis. Žmonės sako, kad rožes būtina karštomis dienomis gausiai laistyti... Arūnas iš Kauno sako, kad nei daržo augalų, nei rožių niekada nelaisto. Visa kita – taip, kaip paminėta.
Beveik nužydėjo
Kadangi rožės gausiausiai žydi birželio – liepos mėnesiais, rugpjūtį žiedų buvo mažiau. Viena kita rožė buvo pasipuošusi šviežiais pumpurais – matyt, nuo veislės priklauso. Dalį nuotraukų su žydinčiais rožių krūmais „Rokiškio Sirenai“ padovanojo Arūnas, dalį pasidarėme mes, tik jose žiedlapių – daugiau negu rožių...