Šimtmečių tradicijos: kaip vyksta „rankų darbo“ pieno perdirbimas

Šalia didžiųjų žemės ūkio ir pieno perdirbimo bendrovių Lietuvoje po saulę savo vietą bando išlaikyti ir smulkieji ūkininkai. Netoli Kauno įsikūręs save tipiniu smulkiuoju ūkininku vadinantis Jurgis Pažėra pastebi, kad miestiečiai atsigręžia į natūralius produktus, todėl išparduoti gaminius problemų nekyla.

Šiandien J. Pažėra ūkyje augina 75 melžiamas karves, kurios per parą duoda 500-600 l pieno. Vasarą kiekis padidėja iki 1000 litrų.

Ūkyje gaunamas pienas čia pat ir perdirbamas – rankiniu būdu gaminami sūriai, varškė, sviestas, grietinė. J. Pažėra teigia, kad parduoti produkciją yra mažiausias rūpestis.

Pats pieno gavimo ir perdirbimo procesas – labai paprastas, Lietuvoje naudojamas kelis šimtus metų. Ūkininkas teigia, kad jo gaminiai kokybe nenusileidžia prekybos centruose parduodamai produkcijai.

Tiesa, toks pieno verslas turi savų ypatybių. Vasarą ir žiemą ne tik ženkliai skiriasi pieno primilžiai. Skirtingais sezonais keičiasi ir žaliavos sudėtis, tuo pačiu tai atsiliepia visai gamybai.

„Mes negalime stebėti technologinį procesą taip, kaip didžiosios įmonės. Mūsų veiklai didelę įtaką turi oro temperatūra, gyvulių pašarų racionas. Pienas nuolat kinta – keičiasi baltymų – riebalų santykis. Idealiai vienodos produkcijos niekada nepagaminsi tokiom sąlygom. Čia yra rankų darbas“, – smulkaus ūkininkavimo specifiką vardina J. Pažėra.

Kaip vyksta pieno perdirbimo procesas žiūrėkite DELFI TV parengtame reportaže.