Didžiąją dalį iš jos 50 hektarų ūkio užima natūralios žydinčios pievos, kuriose laisvai ganosi 40 mėsinių galvijų. Šios pievos priklauso Šventybrasčio kraštovaizdžio draustiniui. Nors ūkininkauti su vyru pradėjo vedama meilės savo kraštui, dabar jau džiaugiasi gerais rezultatais ir yra įsitikinusi, jog „žalias“ žemės ūkis yra ateitis, o tie, kurie nepersiorientuos, ilgainiui atkris, rašoma pranešime.
Perspektyva – likti prie suskilusios geldos
„Sprendimą rinktis darnų ūkininkavimą, apie kurį tuo metu buvo kalbama daug mažiau, visų pirma lėmė gimtasis ryšys su vietove, kurioje ūkininkauju, nes vaikystę praleidau braidydama po žydinčias pievas Nevėžio upės slėnyje ir natūraliai nesinorėjo viso to sunaikinti ariant ir sėjant, – pasakoja pašnekovė. – Kita vertus, mačiau, kur nuveda neapdairus galvojimas apie produkcijos kiekį, neatsižvelgiant į savo žemę – jis paprasčiausiai nepasiteisina.
Net ir Kėdainių rajone, kuris garsėja kaip derlingos žemės kraštas, reikia vadovautis protingumo kriterijumi, žinoti savo dirvožemį, surinkti kuo daugiau informacijos apie savo valdomą žemę. Tarkime, Nevėžio slėniuose yra rūgštokas priesmėlis, tas dirvožemis yra palankus pievų biologinei įvairovei, žydintiems augalams, bet juos sunaikinęs, išaręs dirvą ir užsėjęs maistines kultūras, naudos negausi, – aiškina Vilma Živatkauskienė – Savo akimis mačiau, kai tokias pievas (jų našumas tik 20 balų) išarus ir užsėjus javais, dėl mažo derliaus laukai būdavo tiesiog užariami derliaus net nenuimant.“
Tokiu būdu Živatkauskų šeima nutarė auginti mėsinius galvijus juos ganydami Nevėžio pievose. Tiesa, pradėję dirbti jie taip pat mokėsi, ne viską atrado iš karto. Pirmuosius trejus metus ūkininkavo naudodami chemiją keliuose hektaruose, kur augino javus pašarams, bet nenorėdami naikinti žolinės augalijos pradėjo domėtis ekologinio ūkininkavimo galimybėmis, sėjomainos technologijomis, ir palaipsniui priėjo prie dabartinės praktikos, kai jų gyvuliai minta vien žoline augalija.
Žmonės nebenori gyventi prie purškiamų laukų
„Dabar esame apsupti žydinčių rapsų laukų, didžiulių monokultūrų. Vienoj pusėj mūsų žaliuojantis slėnis su didele biologine įvairove, tarsi sala Kėdainių rajone, o kitoje – jau išlyginti laukai, kur dirba naši technika“, – pasakoja V. Živatkauskienė ir prideda, jog pandemija ir karantinas paskatino vis daugiau šeimų ieškoti ramesnio gyvenimo kaimiškose vietovėse, taip pat ir jų slėnyje, ir jie ieško būtent žaliuojančių oazių, plotų su biologine įvairove, domisi ekologišku ūkininkavimu. – „Niekas nenori gyventi apsuptas chemija purškiamų monokultūrinių laukų, o situacija susiklostė taip, jog daugelis sodybų bent jau Kėdainių, Kauno, Pasvalio, Joniškio ir kituose „gerųjų žemių“ rajonuose, yra šalia tokių plotų. Taigi matome, kad visuomenės poreikiai ir požiūris keičiasi, todėl neišvengiamai turės keistis ir žemės ūkis.“
Ekologiškas nebūtinai palankus biologinei įvairovei
„Ekologinis ūkininkavimas ir produktai dar nereiškia, kad tas ūkis ir praktikos yra palankios gamtinei įvairovei, – atkreipia dėmesį Vilma Živatkauskienė. – Perkamas ekologinis produktas taip pat realybėje gali būti pagamintas iš didžiulių monokultūrinių laukų gautos produkcijos, nes vidutinis ekologinis ūkis Lietuvoje yra daugiau kaip 200 ha ir vyrauja augalininkystė. Todėl nors ir ūkyje išlaikoma sėjomaina, bet laukas kurioje bus pasėta vienos rūšies grūdinė kultūra gali būti ir 100 ha.
Tuo metu pašnekovė teigia, kad sveikiausia produkcija užauginama derinant ūkinę veiklą su biologinės įvairovės apsauga. Todėl jie su vyru koncentruojasi ne į masinę produkciją, o į aukštos kokybės sveiką jautieną, užaugintą gamtai palankiu būdu.
„Bendradarbiaujame su sveikos mitybos specialiste Ingrida Kuprevičiūte, kuri paskatino domėtis mėsa, auginama ganant bei šeriant gyvulius tik žoliniais pašarais, – pasakoja V. Živatkauskienė. – Atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog sveikumo požiūriu laisvai besiganančio gyvulio, ypač biologine įvairove ir vaistažolių gausa pasižyminčiose pievose, mėsa yra vertingesnė nei to, kurio raciono didelę dalį sudaro grūdiniai pašarai. Tyrimai patvirtino, kad žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis ar jau sveikstantiems po vėžinių susirgimų, taip pat sergantiems autoimuninėmis ligomis, laisvai ganomų tik žoliniais pašarais šeriamų galvijų mėsa gali būti vaistas, ypač sultiniai, nes jie nesukelia uždegiminių reakcijų. Auginimas ganant atitinka galvijų prigimtį, nes jie yra žolėdžiai, o ne mintantys grūdais. Nors papildžius galvijo racioną grūdiniais pašarais galima greitai užauginti galviją ir gauti marmuringą „steiką“, bet vertės sveikatai jis turės mažiau“, – teigia Lietuvos agrarinių miškų mokslų centro doktorantė.
Moteris eina dar toliau ir šiuo metu rengia daktaro disertaciją, kurioje analizuoja biologiškai aktyvias medžiagas žolėje ir tai, kaip jos veikia mėsos sudėtį. „Turėdami tyrimų rezultatus, galėsime pateikti dar daugiau faktų vartotojams, pasiūlyti sveiką produkciją tiems, kuriems rūpi bioįvairovė, gyvūnų gerovė jų pačių sveikata“, – ateities planus dėsto Vilma Živatkauskienė.