Kodėl bet kuri, kad ir šimtą kartų demokratiška valstybė, įkuria slaptąją tarnybą? Greičiausiai ją kankina abejonės: ar jos piliečiai jai lojalūs. Ar nesiruošia parsiduoti priešui . O kokia valstybė neturi priešų?
Iš tikrųjų žmogus, pretenduojantis į svetimą paslaptį, gali pasiteisinti. Todėl, kad nelaiko žmogaus šalia savęs svetimu. Laiko jį savu. Ir dar tą žmogų myli. O meilėje, kaip visi žino, viskas leidžiama. Du šie dideli pateisinimai: “man atleidžiama, nes jį myliu“ ir “mes sudarome vienetą”- natūraliai telpa epitetuose, kurie skirti mylimiesiems ir visi prasideda iš “m” raidės: “mano”, “mes”, “mūsų”.
Ilgai tempdami “mmmm” , mes gauname malonų, atsirandantį prieš maisto skanavimą ar bučiavimąsi, garsą. Garsą, artimą šventajam sanskritiškam” Om”. Kuris, kaip žinia, jungia Dievų ir žmonių pasaulius. Padaro iš jų vienetą. Ko čia dėtas valgymas? Jis apjungia mus su pasauliu. Taip ir tik taip mes išgyvename.
Biologai mano, kad bučiavimasis kyla iš maitinimo instinkto. Mūsų giminaičiai gyvūnai ir paukščiai asistuodami vienas kitam imituoja maitinimą: liečiasi snapais ir snukučiais. Mes bučiuojamės ir darome tai įvairiais būdais.
Abu šie veiksmai - valgymas ir mylėjimasis - turi tarpusavyje daug bendro. Tai - susijungimo, asimiliacijos, susiliejimo, tapimo vienetu veiksmai. Jų metu žmogus atsisako savo vienišumo, individualizmo ir beprasmiškumo ir pereina prie sąjungos.
Meilės aktas, kaip ir valgymo aktas, yra dalykas nepaprastai svarbus ir šventas. Jeigu gerai pagalvosi, abu jie - svarbiausi žmogaus gyvenime dalykai. Be jų išnyktų ir individai, ir žmonių sąjungos, o dėl to ir žmonija. Kas gali būti svarbiau už žmogaus išlikimą ir žmonijos giminės tęsimą? Ir jei su maistu reikėtų elgtis pagarbiai, o badmečio metu - akylai saugoti, tai kaip nesirūpinti meilės sąjunga?
Kai meilei iškyla grėsmė - tarkime, kai mylimajam kyla pavydūs įtarimai - argi nepateisintas jo siekis įsikišti į partnerio paslaptį? Argi negalimas vardan šventos sąjungos šis nedidelis nusižengimas sąžinei? Na ir kas, kad kitam bus nemalonu? Juk aš darau tai lygiai taip pat, kaip kiekvienos valstybės slaptoji tarnyba tikrina svetimus pokalbius ir laiškus - vardan visuotino saugumo. Nes visumos interesai yra svarbesni už individo interesus. O meilėje - sąjungos išlikimas yra svarbesnis už individo laisvę. Juk pagal idėją meilėje iš vis turi išnykti individas.
Tačiau atsitinka atvirkščiai. Mylimasis įsižeidžia ir pyksta. Pavydžiai saugantis savo meilės sąjungą žmogus įsikiša į tai, kas liko iš mylimojo individualumo: į jo slaptus dienoraščius. Į jo susirašinėjimą. Į jo praeities istorijas. Iš pradžių jis bando tai daryti žodžiais. Na, jūs gi tai žinote: papasakok man apie visus buvusius meilužius. Su smulkmenomis. Ir padaryk tai todėl, kad mes turime būti atviri vienas kitam. Nuoširdžiai. Nes jeigu tu mane myli, tai turi būti su manimi nuoširdi. Mes gi taip tarėmės, kad tarp mūsų nebebus paslapčių, atsimeni?
Dienoraščio, laiškų ar žinučių peržiūrinėjimas yra tas pats. Tik tai jau prievartinis nuoširdumas. Kuo šis patikrinimas skiriasi nuo nuoširdumo? Kažkas čia yra panašaus į skirtumą tarp seksualinės prievartos ir sekso. Mažytis šis skirtumas - aš valdau įvykius. Kai aš tik tikiuosi iš tavęs nuoširdumo - aš įvykių nevaldau. Pasikliauju tikėjimu. O kai peržiūrinėju tavo tekstus - valdau. Nes nelabai pasitikiu.
Tikintis žmogus nevaldo įvykių, netikintis bando valdyti.
Šioje vietoje mes logiškai pereiname prie pavyduliavimo scenos. Štai žmogus, netikintis ir siekiantis pasijausti saugesnis, ima valdyti įvykius. Jis tardo savo partnerį ir peržiūri jo užrašus. Po truputį jis pereina į kaltintojo poziciją ir randa pirmus įkalčius. Kas tai per žinutė ”bučiuoju”? Ir ką reiškia vardas “Vladas” tavo knygutėje? Kokiu būdu tavo žiūrėtuose saituose atsirado pažinčių puslapis? Kaip suprasti tą vietą iš tavo dienoraščio, kur tu rašai “man viskas atsibodo”?
Jei jūs ką nors kaltinate, kaltinamasis gali pasielgti įvairiai. Liūdniausia, jei jis prisiima šį vaidmenį ir ima teisintis. “O kur įrodymai?” “Ir visai tie vardai nieko nereiškia”.
Nelabai malonu, jei kaltinamoji pusė įsižeidžia: ”tu viską sugriovei”, “tavo nepasitikėjimas žudo mūsų meilę”.
Kiek geriau, jei jis ima pykti: ”tu beprotis”. “Tau galvoje negerai”. “Atstok nuo manęs”.
Nieko nesakant trenkti antausį ir trenkti durimis - irgi ne pats blogiausias variantas.
Ir visai šaunu, jei nugali humoro jausmas. “Taip, aš turėjau šimtą meilužių, o kaip be jų aš galėčiau suprasti, kad tu esi geriausias”. Arba “Kaip įdomu: aš myliu slaptų tarnybų agentą”. “O mano kelnaites tu irgi tikrinai? Palauk, tuoj atnešiu iš nešvarių skalbinių dėžės.”
Tarp kitko, humoras yra labai geras būdas išlikti individualiu ir tuo pačiu išlaikyti ryšį. Ko gero, tai daugiausia, ką gali padaryti žmogus, norėdamas ką nors išsaugoti… Na, žinoma, dar yra viltis ir tikėjimas.
Meilė be vilties ir tikėjimo nelabai išsilaiko. Juk žmogus, praradęs pasitikėjimą partneriu, viltį ir tikėjimą savo meile, imasi kontrolės ir valdymo. Nes šie su dalykai tampriai susiję su saugumu. Saugumo jausmu ir saugumo tarnyba. “Doveriaj, no proveriaj”,- pasako žmogus seną rusų posakį, ir kišasi į kito žmogaus gyvenimą.
Ir dažniausiai meilė neatlaiko. Ji nemėgsta nei kontrolės, nei valdymo. Ji mėgsta… trikampį. Ne, ne tą, apie kurį jūs pagalvojote. Ne meilės trikampį įprastine prasme. Ji mėgsta dar du palydovus. Ji mėgsta viltį ir tikėjimą. Tokia jau jie yra. Po vieną nevaikšto.
Olegas Lapinas