Modernių tyrimų metu pacientas gali gauti ir 5 metų radiacijos dozę

Modernėjant diagnostinei įrangai, žmonės vis dažniau prašo gydytojų, kad šie skirtų pačius šiuolaikiškiausius tyrimus ir netgi pasiruošę už juos mokėti didžiulius pinigus. Tuo tarpu kiti atsisako net paprastos rentgeno nuotraukos, galinčios tiksliai nustatyti diagnozę. Anot specialistų, ir vienas, ir kitas kraštutinumas nepateisinamas. Vienais atvejais neatliktas tyrimas gali grėsti daug rimtesnėmis bėdomis, kitais atvejais žmogus be reikalo gauna pakankamai didelę radiacijos dozę, kurios pasekmių mokslas iki galo dar nėra ištyręs.

Mažiausia apšvita – galūnių rentgenogramos metu, didžiausia – liemens

Kasmetinė apšvita, vidutiniškai tenkanti žmogui, siekia iki 3 milisivertų (mSv), tačiau skirtingose šalyse gali smarkiai skirtis. 80 proc. jos gaunama iš natūralių šaltinių – vandens, maisto, radionuklidų, esančių žemėje ir atmosferoje. Likę 20 proc. gaunami iš dirbtinių šaltinių – pramonės, branduolinio ginklo bandymų, medicinos ir pan. Iš jos 60 proc. tenka vienam šiuolaikiškiausių tyrimų – kompiuterinei tomografijai. Tuo tarpu kai kurie mokslininkai teigia, kad net apie 25 proc. per gyvenimą gaunamos apšvitos sudaro medicinos apšvita, kuri, lyginant su gamtine, didėja.

Anot Radiacinės saugos centro Ekspertizės ir apšvitos stebėsenos departamento direktoriaus Juliaus Žiliuko, atliekant tyrimus su skirtinga medicinine įranga, skleidžiančia jonizuojančiąją spinduliuotę, žmonės taip pat gauna skirtingą apšvitą. Paprastai žinomos vidutinės apšvitos dozės, tačiau kiekvieno žmogaus gauta individuali apšvitos dozė gali būti skirtinga ir priklauso nuo paciento kūno konstitucijos – sudėjimo, svorio. Jei kūno masė didesnė, reikia didesnės apšvitos dozės, kad būtų užfiksuotas reikiamas vaizdas. Jei tiriamas mažas vaikas ar lieknas žmogus, automatiškai apšvita bus mažesnė.

Atliekant tyrimus su paprastais rentgeno aparatais, pačias mažiausias apšvitos dozes pacientas gauna rentgenografinių tyrimų metu. Pavyzdžiui, pirštų ir sąnarių rentgenograma sukelia 0,01 mSv apšvitą, krūtinės ląstos – 0,02 mSv, o bene didžiausią kūno plotą apimanti stuburo juosmens rentgenograma – 1,3 mSv. Pirmais dviem atvejais gaunama apšvita prilygsta vidutiniškai 1,5 ir 3 dienoms natūraliai gaunamos apšvitos, paskutiniu atveju – 7 mėnesiams natūralios apšvitos arba 65 krūtinės ląstos rentgenogramoms. Tai reiškia, kad viena juosmens rentgeno nuotrauka prilygsta 65 plaučių „peršvietimo" (krūtinės ląstos nuotraukos) kartams.

Galvos rentgenogramos metu gaunama 0,07 mSv apšvita (11 dienų natūralios apšvitos), pilvo ir krūtininės stuburo dalies – po 0,7 mSv (4 mėnesiai), dubens – 1 mSv (6 mėnesiai arba 50 krūtinės ląstos rentgenogramų).

Kompiuterinė tomografija lenkia netgi radioaktyvius preparatus

Kita tyrimų grupė – rentgenoskopijos tyrimai, kai rentgeno spindulių pagalba stebimas gyvas vaizdas ekrane. Šio tyrimo metu skleidžiama jonizuojanti spinduliuotė yra mažesnė, bet pats tyrimas atliekamas ilgai (nuo dešimčių sekundžių iki dešimčių minučių), todėl automatiškai žmogus gauna didesnes dozes nei darant rentgenogramą, kuri paprastai trunka trumpiau nei 1 s. Pavyzdžiui, jei rentgenoskopijos metu naudojama bario košelė, apšvita siekia apie 3 mSv (16 mėnesių natūralios apšvitos arba 150 krūtinės ląstos rentgenogramų), jei naudojama bario klizma – net apie 7 mSv (3,2 metų natūralios apšvitos arba 350 krūtinės ląstos rentgenogramų).

Dar didesnė apšvita gaunama branduolinės medicinos tyrimų metu, kai pacientui duodama išgerti radioaktyvaus preparato ir jis kuriam laikui tampa radioaktyvus.

Visgi didžiausios apšvitos dozės gaunamos visame pasaulyje išpopuliarėjusios kompiuterinės tomografijos metu. Galvos kompiuterinė tomografijos vidutinė dozė – 2,3 mSv (1 metai), krūtinės ląstos – 8 mSv (3,6 metų), pilvo ar dubens – 10 mSv (4,5 metų). Jei tiriamas didelis kūno plotas, apšvita gali būti dar didesnė.

Vėžiui gydyti naudojamos įprastomis sąlygomis mirtinos dozės

Anot J. Žiliuko, pasaulyje yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai po kai kurių radiologinių intervencinių procedūrų pasireiškė tam tikros pasekmės – odos nudeginimas, plaukų iškritimas. Tai sudėtingos procedūros, kurių metu įvedami kateteriai ir daromos širdies ar neurochirurginės operacijos. Jos tęsiasi gana ilgai, todėl iš tiesų pacientai gali gauti labai dideles apšvitas.

Tuo tarpu vėžio gydymui naudojamos įrangos skleidžiama jonizuojančios spinduliuotės dozė įprastomis sąlygomis žmogui būtų mirtina. Mat paprastai naudojami kobalto šaltiniai arba linijiniai greitintuvai naikina ne tik vėžines, bet visas ląsteles, todėl taikomi specialūs metodai, kai švitinama ne iš vienos, o iš kelių pusių, parenkami specialūs laukai ir pan., t. y. stengiamasi, kad auglys gautų kuo didesnę dozę, o aplinkiniai audiniai – kuo mažesnę.

„Dozės skaičiuojamos konkrečiai kiekvienam pacientui, bet jų nereikėtų su niekuo lyginti, nes jos yra tūkstančius kartų didesnės. Taigi diagnostinės aparatūros apšvitos dozės, palyginus su šiomis, yra niekinės. Tačiau šiandien pavojinga laikoma bet kokia jonizuojanti spinduliuotė. Mes gerai žinome apie jos poveikį žmogaus organizmui, tačiau negalime pasakyti, kaip į ją sureagavo kiekvieno individualaus žmogaus organizmas, ar net maža apšvitos dozė neturėjo įtakos tam, kad pradėjo vystytis vėžys ar atsirado kiti pakitimai. Todėl sakoma, kad jei įmanoma išvengti spinduliuotės, reikėtų jos vengti“, - teigė pašnekovas.

Tikimybė, kad tyrimas gali sukelti vėžį, yra

Anot specialisto, netgi įmanoma apskaičiuoti, kiek tikimybiškai žmonių galėtų mirti, jei visi jie gautų tam tikrą apšvitos dozę, tiesa, ši rizika kiekvienam atskiram žmogui yra labai maža. Taip pat galima būtų apskaičiuoti, kiek tikimybiškai žmonių Lietuvoje galėtų susirgti vėžiu, jei per metus atliekamas tam tikras skaičius radiologinių procedūrų, tačiau tai vėlgi būtų tik tikimybiniai skaičiavimai.

„Kadangi dozės yra mažos, tiesioginio poveikio nėra, bet tikimybiškai jis gali būti. Deja, šiandieninis mokslas neturi metodų, kaip nustatyti, ar žmogus vėžiu susirgo dėl to, kad jam buvo atliekami rentgeno tyrimai, ar dėl ko nors kito. Tačiau tai dar vienas paskatinimas tyrimus, kurių metu naudojama jonizuojančioji spinduliuotė, atlikti tik tuo atveju, jei iš tikrųjų to reikia, nes mes nežinome jų poveikio ateityje, ir negalime pasakyti, kad būtent dėl rentgeno procedūrų ląstelė, užuot žuvusi ar atsistačiusi, pakito ir išsivystė vėžys“, - teigė J. Žiliukas.

Apie ribojimą svarstoma visame pasaulyje

Anot pašnekovo, todėl ir yra labai svarbu, kad tyrimas būtų pagrįstas. Tarkime, kompiuterinė tomografija atliekama tik tuomet, jei į iškilusius klausimus negali atsakyti paprastas rentgeno tyrimas.

Ar apskritai reikalingas rentgeno tyrimas, sprendžia gydytojai. Tam tikrais atvejais gydantis gydytojas gali nuspręsti pats, kokio tyrimo reikia. Pavyzdžiui, jei įtariamas rankos lūžis, užtenka paprastos rentgenogramos. Tačiau yra sudėtingų situacijų, kai gydantis gydytojas dėl tyrimo rūšies tariasi su radiologais – klausia, ar į jo klausimus jie gali atsakyti tik padarę, pavyzdžiui, kompiuterinę tomografiją, ar tam užtenka paprastos rentgeno nuotraukos. Žinoma, kompiuterinės tomografijos tyrimas daug informatyvesnis, tačiau jo metu gaunamos apšvitos dozės, kaip minėta, yra pačios didžiausios.

J. Žiliukas pastebėjo, kad kartais pasitaiko kraštutinumų, kai žmonės prašo kompiuterinės tomografijos tyrimo, net jeigu jo nereikia, nes po to jaučiasi saugiau. Pinigų nestokojantys žmonės, kurie nori gauti viską, kas geriausia, taip pat ir naujausius tyrimus, pasiruošę už savo ramybę mokėti tiek, kiek reikės – ne paslaptis, šie tyrimai yra brangūs. Todėl tiek Europoje, tiek visame pasaulyje kalbama apie tai, kokiomis priemonėmis būtų įmanoma tokių tyrimų sumažinti. Tai nėra taip paprasta – brangi įranga turi atsipirkti. Taigi, nors gydytojai stengiasi saugoti pacientus, pasitaiko atvejų, kai tyrimai iš tiesų atliekami nepagrįstai.

„Taip pat kartais pasitaiko atvejų, kai žmonės, naudodamiesi įstatyme įrašyta nuostata, atsisako tyrimų, bijodami apšvitos. Būna įvairių situacijų – pavyzdžiui, atliekami tyrimai vaikams, tėvai iš pradžių nesusivokia, o vėliau pradeda manyti, kad tyrimo nereikėjo. Pasitaiko atvejų, kai tyrimų atsisako ir suaugusieji, o kai su sveikata atsiranda didelių problemų, paduoda į teismą gydymo įstaigą dėl netinkamo gydymo. Šiuo atveju gydytojai gali gintis, kad jie norėjo patikslinti diagnozę, bet pacientas atsisakė. Tiesa, Lietuva – maža šalis, todėl tokie atvejai labai reti.

Rentgeno nuotraukų skaičiaus metams nenustatinėja

Taip pat žmonės dažnai klausia, kiek kartų per metus galima daryti rentgeno nuotrauką. Toks mąstymas pasenęs. Kiek tyrimų reikia, kada ir kokių, sprendžia gydytojas. Mat jei reikia tyrimo, jis turi būti atliktas, nesvarbu, kad neseniai jau buvo atlikti panašūs tyrimai. Priešingu atveju gydytojas gali paskirti neteisingą gydymą ir žala bus daug didesnė. Žinoma, kiekvienu atveju gydytojas visgi turi atsižvelgti į prieš tai buvusius tyrimus, tačiau niekur pasaulyje nėra nustatyta jokių dozės ribų pacientams. Yra nustatyti tik tam tikrų procedūrų medicininės apšvitos lygiai vidutiniam žmogui, kurio svoris apie 70 kg. Mes tikriname, ar gydymo įstaigos laikosi šių standartų. Pažeidimų pasitaiko, tačiau jie nėra dažni. Paprastai tai nutinka, kai sena įranga pakeičiama nauja ir neparenkami teisingi tyrimų protokolai arba personalas nėra apmokytas tinkamai dirbti su ja ir išnaudoti visų naujų galimybių“, - pasakojo J. Žiliukas.

Pašnekovas pažymėjo, kad šiuolaikinė technika sparčiai tobulėja. Senesniuose aparatuose buvo galima valdyti vos keletą parametrų, nebuvo rekomendacijų, todėl medicinos personalas parametrus parinkdavo pats – iš akies. Vėliau atsirado matavimo priemonės apšvitai įvertinti. Buvo nustatyta, su kokiais parametrais gaunami geresni vaizdai, ir susiformavo geroji praktika – pradėtos naudoti mažiausios dozės, kurių pagalba gaunamas kokybiškas vaizdas. Dar vėliau atsirado automatinė valdymo sistema, kuri pati parenka optimalią dozę konkrečiam pacientui.

„Stengiamasi kuo labiau išvengti žmogiškojo faktoriaus. Tačiau tokiu atveju ir personalui keliami dideli reikalavimai – specialistai turi puikiai išmanyti visas naujoves, kad nedirbtų su nauja įranga senais metodais, nes tuomet pacientas vis tiek gauna dideles apšvitas, o nuotraukų kokybė – ne pati geriausia. Žinoma, ir vairuotojas išmokomas vairuoti, bet vis tiek padaro avarijų. Tad ir čia gali pasitaikyti visko, bet svarbiausia, kad nebūtų sisteminių klaidų. Jei tokie atvejai išaiškinami, reikalaujama, kad įstaiga nedelsiant pašalintų nustatytus trūkumus“, - teigė pašnekovas.