Jei akumuliatorius pilnai įkrautas, elektrinis režimas bus numatytasis ir įsijungs vos jums užvedus automobilį. Taigi sėlinte išsėlinau iš kiemo nesuerzindama nė vieno kaimyno (gyvename kanjone, kur atsimušęs aidu girdisi net pats tyliausias, intymiausias pokalbis). Didelis laimėjimas, ne kitaip.
Tuo viskas nesibaigė. Kiekvienoje degalinėje (jų buvo keletas – šis automobilis mėgsta benziną), įrengtoje palei saulės svilinamą kelią, vingiuojantį per Kalifornijos žemdirbystės plotus, visi sutikti vyrukai spoksojo atsainiai įsirėmę rankomis į šonus, laukdami, kol užriaumos mano variklis. Kai tylomis nuvažiuodavau, jie imdavo muistytis – atrodydavo kaip reikiant pasimetę. Atiaaaaa, vaikinai!
Kai pasiekiau Karmelį, žinojimas, kad galiu tiesiog paspausti užvedimo mygtuką ir tylomis išriedėti į vėsų ryto rūką, motyvavo mane nusistatyti žadintuvą anksčiau nei įprastai. Taip dariau visas keturias dienas, kai vairavau matinį juodą „Revuelto“, rengdama reportažą apie Monterėjaus automobilių savaitę – kasmetinį susitikimą, rugpjūčio mėnesį vykstantį netoli Big Suro, kur automobilių entuziastai susirenka parduoti, pasimaivyti ir pavarvinti seilę dėl naujų ir senų transporto priemonių.
„Revuelto“, kurio kėbulas primena kažką tarp naikintuvo ir šikšnosparnio, akivaizdžiai demonstruoja, jog elektrinės technologijos vairavimo patirtį gali ir pagerinti – ne tik sugadinti. Tai karališkas plėšrūnas, šios linijos flagmanas, įtikinamiausiai įkūnijantis jaudinantį 61 metus skaičiuojančios italų markės hibridinės technologijos potencialą.
Esminiai bruožai
Panašu, kad „Automobili Lamborghini SpA“, aplenkusi kur kas didesnius konkurentus, sugebėjo rasti protingą pusiausvyrą tarp elektrinių ir vidaus degimo variklių. Kompanija pristatė hibridus tuo metu, kai „Porsche AG“, „Mercedes-Benz Group AG“, „Stellantis NV“ ir kitos varžovės patyrė tokias dideles elektromobilių pardavimų nesėkmes, jog turėjo perkalibruoti savo planus. Kaip rašo mano kolega Craigas Trudellas, automobilių pramonė išgyvena ne pačius geriausius laikus. „Ford Motor Co.“ ką tik atšaukė savo visureigį.
„Lamborghini“ hibridizuos kiekvieną savo siūlomą automobilį, tačiau tol, kol galės, negamins visiškai elektrinių automobilių, teigia „Lamborghini“ prezidentas ir vykdomasis direktorius Stephanas Winkelmannas. Geriausias tokių hibridų pavyzdys – „Lamborghini Revuelto“, pristatytas 2023 m. ir jau siunčiamas klientams.
„Revuelto“ 814 arklio galių V-12 variklis derinamas su trimis elektriniais motorais, taigi bendra galia siekia 1001 arklio galią. Tai didesnis rodiklis nei bet kurio kito „Lamborghini“ gaminamo automobilio; jei ką, jis lenkia ir 986 arklio galių „SF90 Stradale“, kurį pristatė visų laikų didžiausia „Lamborghini“ konkurentė „Ferrari“.
Tai hibridas, kurį panorėję gali prijungti prie elektros tinklo, bet neprivalai. Paprasčiau tiesiog perjungti ant vairo esantį jungiklį, kad vairuojant automatiškai būtų įkraunami akumuliatoriai, maitinantys elektrinį režimą. Kaip tik tą ir dariau – įjungusi „Citta“ režimą važiavau Penktuoju greitkeliu Monterėjaus pusiasalio link. Akumuliatorius, leidžiantis nuvažiuoti apytikriai 3 kilometrus, įsikrovė per kelias minutes. Su džiaugsmu stebėjau jo progresą prietaisų skydelyje, žinodama, jog turėsiu pakankamas energijos atsargas, kad panorėjusi galėčiau vėl persijungti į tylųjį režimą.
Iki 9500 apsukų per minutę pasiekiantis automobilis įjungus šį variklį kas kartą galingai užriaumoja. Jo aštuonių greičių dvigubos sankabos pavarų dėžė sklandžiai veikia per visus keturis vairavimo režimus, kuriuose galima derinti hibridinę galią su vidaus degimo varikliu – be to, prireikus veikia visi keturi varomieji ratai. Arba galima išmėginti „Strada“, „Sport“ ir „Corsa“ režimus, kurie išlaisvina visą maniakišką benzininio variklio potencialą. Hibridiniu režimu galima patogiai važiuoti iki 150 km/h. „Lamborghini“ teigia, kad maksimalus automobilio greitis yra 350 km/h, bet nebūčiau tuo tikra, pareigūne. (Važiavau gerokai mažesniu greičiu, kai jis sustabdė mane ir nusivedė pasikalbėti.)
Privalumai
Ne vien dėl tylaus režimo verta pirkti „Lamborghini“. Įsimylėjau „Revuelto“ dėl dviejų priežasčių: žodžiais neapsakomos vairavimo patirties ir chuliganiškos išvaizdos.
Pirmiausia, vairavimas: vieną rytą naudodamasi galinių ratų vairavimo sistema ir sukimo momento krypties nustatymu važiavau pusryčiauti į gamtos draustinį Santa Liucijos kalnų papėdėje, kur kadaise sveikatą taisė Robertas Louisas Stevensonas. Toks jausmas, kad posūkiuose „Revuelto“ yra platesnis ir ilgesnis, nei norėčiau, jei kasdien važinėčiausi kanjonais (tokiu atveju rinkčiausi mažytį laisvai laigantį automobiliuką su trumpa pavarų dėže), tačiau savaitgalio išvykoje jis pademonstravo visą savo itališko gyvenimo būdo didybę. Anglies keramikos stabdžiai su fiksuotais monoblokiniais stabdžiais suveikdavo vos juos palietus; elektroninis vairo stiprintuvas buvo toks tikslus, toks nuoseklus, tarytum mano protas būtų tiesiogiai sujungtas su ratais – taip mąsčiau lėkdama per auksinę išdegusią žolę, pro visžalę augmeniją.
Vis dėlto „Revuelto“ laimingiausia jaučiasi važiuodamas tiesia linija: geriausia – lygiu, atokiu, įkaitusiu greitkeliu kur nors tarp Paso Robleso ir Karmelio. Sakau jums – tada jis jaučiasi tikrai labai laimingas. Viskas, kas susiję su šiuo automobiliu, yra pritaikyta greičiui. Kuo greičiau važiavau, tuo geresnis buvo jausmas. Bandydama vairuoti iki 100 km/h greičiu, jaučiausi tarsi vilkčiau asfaltu kojas.
Nors salone nebuvo taip mirtinai tylu, kaip „Rolls-Royce“, net ir važiuojant dideliu greičiu jaučiausi stebėtinai ramiai. Apskritai automobilio aura tiesiog nušvisdavo važiuojant maksimaliu greičiu, kaip toje „Star Trek“ įžanginių titrų dalyje, kai kosminis laivas akimirką pakimba ir švystelėjęs tiesiog ištirpsta kosmose. Negalėjau patikėti, kaip paprasta iš 120 km/h greičio peršokti į, hmm, didesnį.
O išvaizda? Grakštus tarsi medžioklinio peilio rankena. Įspūdingas nuo nosies iki uodegos galo, be to, permatomas skydelis galinėje dalyje papildomai leidžia grožėtis varikliu. Formos kažkiek primena nuostabiai papiktintus senuosius „Lamborghini“ modelius, tokius kaip „Countach“ ir „Diablo“. Daugybė pavadintų jį pamaivišku ar ekscentrišku, nebrandžiai reikalaujančiu dėmesio arba neskoningai bandančiu užsitikrinti paviršutinišką statusą. Tačiau mane jo prieštaringa prigimtis kaip tik žavi: jis bent jau turi poziciją. Tai kur kas geriau nei koks nors rombinis kleckas ar specialus prietaisas, sukurtas siekiant padidinti pasipriešinimo koeficientą, nė nesusimąstant apie grožį, stilių ar jausmą.
Trūkumai
Čia tai jau nieko nenustebinsiu. Dėl nuožulnaus stogo ir itin didelių aerodinaminių detalių automobilio šonuose blogėja galinis matomumas. (Na, bet juk svarbiausia žiūrėti į kelią priešais, ar ne?).
Benzino vartojimas siaubingas. Elektriniai motorai yra ne tam, kad padidintų kuro sunaudojimo efektyvumą: jie skirti išmetamiesiems teršalams kompensuoti ir vaidinti geruoliukus. Hibridiniu režimu automobilis išvysto 10 km/l ekvivalentą; be šio režimo važiuojant mieste ar greitkeliu šis rodiklis siekia 4-5 km/l.
Pakeliui į šiaurę degalų baką pripildžiau du kartus, vėliau tą pačią savaitę – dar bent dusyk.
Skausminga buvo ne tiek didelė degalų kaina. Abejoju, ar kas nors, atriekęs tokiam automobiliui daugiau nei pusę milijono dolerių (plius 4500 dolerių benzino ryjiko mokesčio), nerimaus dėl kuro kainos. Nepatogumų kėlė degalinėse praleistas laikas.
Dar vienas ne-netikėtumas: šis žemagrindis automobilis gali būti praktiškai panaudojamas tik dėl automatinio pakėlimo: paspaudus mažytį apvalų mygtuką ant vairo, automobilio priekis pakyla per kokį centimetrą – pakankamai, kad išsisuktumėte iš keblių situacijų, tarkim, bandydami sustoti prie restorano.
Tačiau net ir ši apsidraudimo priemonė negali sušvelninti nerimo jausmo, kuris kyla, kai tenka manevruoti tokiu ilgu, žemu ir brangiu automobiliu. Vėlgi, tokios mašinos savininkui, manau, galvos skausmą kelia ne ratlankių keitimo kaina (5500 dolerių už keturis, o tai nėra brangu, jei lyginsime su retro „Porsche“ ratlankių kaina) – erzina laikas, sugaištas palikus automobilį remonto dirbtuvėse, užuot maloniai su juo važinėjus.
Kiti per savaitę susikaupę nusiskundimai: abu posūkio indikatorių mygtukai sugrūsti kairėje vairo pusėje, o ne po vieną iš abiejų pusių, kaip „Ferrari“. Buvo nepatogu ir neintuityvu. O atidaryti žirklines duris turėtų būti lengviau ir greičiau.
„Lamborghini“ niekada nebuvo giriamas už savo interjerus. Čia taip pat yra ką tobulinti. Pavyzdžiui, prietaisų skydelio centre esantis jutiklinis ekranas pakreiptas tokiu kampu, kad beveik visą laiką blizga saulėje ir traukia pirštų atspaudus it geležies drožlės magnetą. „Bluetooth“ automatiškai prisijungė tik paskutinę dieną; net pati nesuprantu, kaip man pavyko.
Jeigu įsidėmėsite tik vieną dalyką
Kai kurie automobiliai yra tiesiog geresni už kitus, o stulbinantis „Lamborghini Revuelto“ yra būtent toks. Tai nuostabiai greitas kosminis laivas, sukurtas ypatingoms progoms ir atitinkamai įkainotas. Jei tokį pirksite, įsigykite radarų detektorių. Jis gali padėti išvengti baudos už greičio viršijimą. Mokykitės iš mano klaidų.