Prieš keletą metų, kai Starkus su Radzevičiumi plaukė Šiaurės Amerika raudonuoju „Lincolnu“, mes baigdami darbus Šiaurės Karolinoje, Koroloje pradėjome kurti savo amerikietiškų filmų įkvėptos kelionės planus. Itin daug dirbome, kad galėtume ją sau leisti, deja, dėl to nepavyko rasti pakankamai laiko jos planavimui – tik poros savaičių vakarai ir pietų pertraukos. Viskas nuo nulio: nei mašinos, nei maršruto, nei kažkieno pagalbos. Nebent pagalba galima pavadinti kolegos baltarusio užuominą apie tai, kad jo pažįstama rusė turi automobilį, kuriuo nesinaudoja.
Su draugu pasidalinome užduotis: technika, kuri mus gabens – man, kur gabens – ne man. Apie automobilio pirkimo ypatumus ir vairavimą už Atlanto žinojau tik tiek, kiek papasakojo vietiniai, tad artėja puiki proga su visa tvarka susipažinti iš arčiau. Taip pat teko susipažinti su automobilio pardavėja, kurios punktualumo trūkumas visai nepalengvino mano užduoties. Ji apie savo parduodamą automobilį galėjo pasakyti tik tiek: tai kažkuris senas „Chrysler“ gaminys, kuris prieš metus dar važiavo ir dabar jis stovi prie golfo laukų priežiūros būstinės 7 km nuo mūsų gyvenvietės.
Baseinas po pedalais
Automobilio apžiūrėjimo derinimo istorija ilga, bet sutrumpinta ji būtų maždaug tokia: parduotuvėje už 80 dolerių buvo įsigytas akumuliatorius, jį kuprinėje ant dviračio nugabenus iki golfo klubo įvažiavimo, dviračius išmainėme į golfo automobiliuką, kuriuo galiausiai pasiekėme savo tikslą. Štai jis – 1994-ųjų „Chrysler LHS“: devyniasdešimtuosius menančių aerodinamiškų linijų, pakoreguotų deformacijomis ir papuoštų violetine, lako nesuteršta spalva. Perkant mašiną toks pozityvus mąstymas gali pakišti koją tikrajai jos būklei įvertinti. Bet, pasak interneto, artimiausi parduodami automobiliai buvo bent už 300 km ir gerokai viršijo biudžetą.
Tad tą mąstymą pasilikau ir atsisėdau į saloną, kur mano kojos įmirko į baseiną po pedalais. Tai – viso labo ne iki galo uždaryto stoglangio pasekmė. Likęs salonas – stori balti sėdmaišiai ir skyrybų bylas iškėlusios apdailos detalės. Laimei variklio skyriuje tokios bylos nebuvo iškeltos. Po violetiniu dangčiu miegojo 3.5 litro, „V“ formos, šešių cilindrų, po vieną velenėlį virš jų turintis, 24 vožtuvų variklis, kurį naujas akumuliatorius padėjo gana nesunkiai pažadinti. Ilgai švaistyti šio variklio generuojamos energijos neturėjau kada, tad nedrąsiai nustūmiau automatinės pavarų dėžės svirtį į „R“ poziciją, norėdamas išvažiuoti iš aplink apaugusios pievos. Atleidus stabdį – judėjimo nesulaukiau, truputis akceleratoriaus irgi nepadėjo. Padėjo tik daug akceleratoriaus: „Chrysleris“ šiek tiek padvejojęs šovė atgal. Buvo labai gera proga sėkmingai išbandyti stabdžius norint išvengti eismo įvykio. Toks „šaudymas“ gali tapti pavojingas, bet po trupučio detektyvo darbo pavyko rasti gedimą: automobilis visą laiką stovėjo įkalnėje, todėl susidarė palankios sąlygos išlašėti pavarų dėžės tepalui, kurio papildžius ši vėl ėmė funkcionuoti beveik kaip savo jaunystės laikais. Visa kita taip pat buvo daugmaž gerai: vairas rankos komandų klausė taip pat, kaip maištaujantis paauglys savo tėvų; stabdžiai automobilio kinetinę energiją vertė šiluma; prietaisai skydelyje neveikė, bet veikė jo apšvietimas; vairuotojo langas, mygtuko paprašytas, paniro į duris, palikdamas vietą dilbiui rinkti svilinančius Šiaurės Karolinos saulės spindulius.
Kitokie amerikietiški formalumai
Supažindinęs kelionės kompanioną su šiuo, mano akimis, perlu, supratau, kad pasižymiu didesniu entuziazmo kiekiu nei jis, bet tikrajai automobilio vertei suprasti reikia laiko. Laiko taip pat reikėjo visiems formalumams – valstybiniams numeriams, automobilio draudimui ir jo įsigijimo įforminimui. O pastarasis šioje valstijoje itin paprastas – pardavėjai tiesiog reikėjo išrašyti pardavimo raštą, kurį patvirtino notaras vietiniame banke. Draudimui gauti taip pat nebuvo jokių kliūčių – viskas sutvarkoma internetu. Tik paskaičiuotoji draudimo suma pusmečiui siekė 1200 dolerių, tai – net 930 dolerių daugiau nei suderėta kaina už „Chryslerį“. Bent valstybinių numerių kaina nedidelė – 28 doleriai. Dėl jų reikėjo kreiptis į amerikietišką „Regitros“ atitikmenį – DMV – motorinių transporto priemonių skyrių. Šis įsikūręs mediniame kioskelyje, slypinčiame prekybos centro tamsiausiame kampe – visai kitoks vaizdas įpratus prie itin formalių atitinkamos įstaigos pastatų Lietuvos didmiesčiuose.
Jame mums buvo išduota tik viena lentelė su numeriu, nes didelėje pietryčių JAV dalyje valstybiniai numeriai privalomi tik gale. Priekyje dažniausiai kabinama lentelė su simboliais iš senosios „MS Word“ „clip art“ galerijos, tokiais užrašais kaip „Ford“, „Baseball“, „50cent“ ar kita tiek pat verta informacija. Techninė apžiūra ir požiūris į automobilio priežiūrą taip pat yra kitoks. Techninė apžiūra privaloma kasmet, ją galima atlikti beveik bet kuriame automobilių servise, bet jos atlikimo patvirtinimo neprašo net pareigūnai. Nepaisant to, dauguma vietinių kruopščiai prižiūri savo transporto priemones ir šioje valstijoje nepamenu regėjęs skysčių prasisunkimų kamuojamų automobilių ar tepalo dėmių aikštelėse. Koroloje net yra paskirta paplūdimio dalis, kuria galima važiuoti ieškoti laukinių arklių savo keturiais ratais varomu automobiliu, deja, mūsiškio variklis suko tik priekinius. Tad juos šįkart sukome kita kryptimi.
Azartas
Dabar jau navigatoriaus pareigas einantis bendražygis nubraižė tokį maršrutą: Korola Šiaurės Karolinoje, Kiti Hokas Šiaurės Karolinoje, Viljamsburgas Virdžinijoje, Vašingtonas Kolumbijos apygardoje, Bafalas Niujorke, Manhetenas Niujorke – viso tik kiek daugiau nei 1620 km arba 1000 mylių per nepilną savaitę. Mus išlydėję šefas ir kolegos padidino azartą pasiekti kelionės tikslą, sakydami, jog to mums su šiuo automobiliu tikrai nepavyks padaryti. Tikiu, kad tą patį daug kartų girdėjo Viljamas ir Orvilas Raitai, kai sakė, jog sukonstruos pirmąjį motorinį, sunkesnį už orą žmogaus valdomą, orlaivį. Bet be jokių problemų atvykome į Kiti Hoką, kur jie tai ir padarė. Apėję tokią tiek dėl istorijos, tiek dėl gamtos įkvepiančią vietą, pajudėjome už 200 km Viljamsburge esančio pramogų parko „Busch Gardens“ link. Milžiniškas jo plotas padalintas į sekcijas, o kiekviena jų turėjo labai dailiai atkurtą garsios Europietiškos šalies stereotipinę tematiką. Be daugelio kitų dalykų, garsinančių šį parką, jis buvo pirmasis, kuris įsteigė atrakcioną su susikertančiomis mirties kilpomis. Gražu pažiūrėti vien į inžineriją.
Vėl pasileidę į kelią, jautėmės, jog iš parko neišėjome, o jis tiesiog praplėtė savo ribas su amerikietiška tematika. Kitas punktas – sostinė Vašingtonas. Iki jo atstumas siekė 260 km. Juos lėtai, bet užtikrintai mūsų „Chrysleris“ ištirpino. 3.5 litro ir 214 arklio jėgų galėtų juos tirpinti ir greičiau, bet variklis nebuvo sportinės formos ir turėjo sutrikimų „renkant apsukas“. Išriedėjęs iš gamyklos šis LHS 100 km/val. pasiekdavo per 9 sekundes, bet dėl itin didelės traukos „duobės“ tarp 80 ir 100 km/val. dabar jis tą darė bent 12 sekundžių ilgiau. Šios sekundės buvo atimtos iš mūsų laiko Vašingtone biudžeto. Čia spėjome apžiūrėti Linkolno statulą, priešais ją esantį Obeliską ir dėl saugumo labai labai plačiai aptvertus Baltuosius rūmus. Miestas ėmė daryti monotoniškos betono masės įspūdį, tad negaila buvo dalį valandų skirti garsiesiems nemokamiems nacionaliniams muziejams, kurių aplankėme du: Nacionalinį Amerikos istorijos ir Nacionalinį oro ir kosmoso. Abu tikrai verti dėmesio, ypač antrasis: tikrasis brolių Raitų lėktuvas (nedidelis paradoksas, bet Kiti Hoke eksponuojamos tik jo kopijos), daug lėktuvų – rekordininkų ir galimybė pasivaikščioti tarptautinės kosminės stoties kopijos ankštais koridoriais. Pasinaudojus šia galimybe, muziejus ėmė užsidarinėti ir buvo metas pradėti įveikinėti vieną įdomiausių šios kelionės atkarpų.
Padidėjęs apetitas
618 km skyrė mus nuo Bafalo, kuriame galima pamatyti 53,6 metro aukščio Niagaros krioklius. Nedidelė šio kelio atkarpa driekėsi pro Apalačų kalnus, Pensilvanijoje, kurioje atmosfera priminė filmą „Tylioji Kalva“. Viską gaubė itin tirštas rūkas, prasidėjęs lygiai ties rūko įspėjamuoju ženklu. Deja, jokio įspėjimo nebuvo kai automobilio degalų sąnaudos paaugo nuo nekuklių 15 l/100km iki nepadorių 17 l/100km. Tai lėmė, jog ankstų rytą priemiestyje, kelio rinkliavos punkte baigėsi degalai, kurių pėsčiomis teko eiti pustrečio kilometro. Pramankštinus kojas, galiausiai atvykome prie garsiųjų krioklių Bafale. Galbūt dėl per daug dedamos vilties pamatyti kažką gniaužiančio kvapą, šie kriokliai tokio didelio įspūdžio nepaliko ir pats Bafalas tik sutemus ėmė ruoštis miegoti. Linksmiau tapo perėjus tiltą, skiriantį JAV ir mūsų „Chrysler LHS“ gimtąją Kanadą. Atsidūrėme Ontarijuje, kuris jau vien dėl šviesų skaičiaus skyrėsi kaip diena ir naktis. Taip užbaigę savo dieną, grįžome į JAV, kur turėjome ruoštis finišo tiesiajai į Manheteną.
Amerikietiškas paslaugumas
Automobiliu tereikėjo pasiekti viešbutį Brukline, kur toliau tektų pasikliauti metro. Kelionės atkarpa beveik tokio pat ilgio, kaip iki Bafalo – 615 km. Jos pradžia irgi panaši – dar padidėjusios automobilio degalų sąnaudos lėmė, jog šįkart pasibaigus kurui teko sustoti gana judraus greitkelio šalikelėje, nuo kurios degalinė pėsčiomis nepasiekiama. Ėmiau popieriaus lapą ir užrašęs ant jo „Fuel needed“ padėjau ant galinio lango. Pradėjo lyti lietus, bet jam nespėjus užrašo nuplauti, sustojo automobilis, kuris pasisiūlė pavėžėti iki degalinės už maždaug 17 km.
Degalų išvyko šturmanas, o man belaukiant šalikelėje pamačiau už savęs žybsinčius švyturėlius. Prisistatė pareigūnas, kuriam papasakojus situaciją, jis už mūsų „Chryslerio“ uždegė penkias signalines ugnis, palinkėjo sėkmės ir nuvažiavo toliau. Ganėtinai greitai pasirodė ir kolega su benzinu. Pasirodo, tas pats žmogus jį parvežė ir atgal, sakydamas jog „tikiuosi ir man taip padės kažkas, kai reikės“. Tikiuosi, taip ir bus, bet pamažu artėjant prie Niujorko bėdos nesiliovė. Mūsų „Chrysleris“ ėmė skleisti nematomą blogį, nuo kurio salone vis smarkiau ėmė graužti akis, tuo pačiu pradėjo smarkiai mažėti trauka ir iš duslintuvo ėmė ristis vis didesnis baltų dūmų debesis.
Pasinaudojome nusukimu į pirmą pasitaikiusį miestą. Bėda mistinė – nieko akivaizdaus nesimatė. Sekmadienis, miestas didelis, tačiau jo klestėjimo laikai, matyt, pasibaigę - jis tuščias, nejaukus. Ėmė neviltis, net svarstymas kelionę tęsti autobusu. Bet, po valandos klaidžiojimo, pavyko iš vietinio gauti nuorodą į galbūt veikiantį autoservisą. Pradėjome iki jo važiuoti ir automobilis juntamai ėmė taisytis – grįžo trauka ir pamažu dingo akis naikinantys dūmai. Tikėtina, jog tai buvo nešvarių degalų ir purvo iš bako dugno užsiurbimo pasekmė. Galiausiai, po šio pasispardymo, jokių bėdų neturėjome ir automobilis pasiekė sau derantį Bruklino rajoną – savo paskutinį sustojimą.
Paskutinis sandoris
Pagal planą, čia „Chrysleris“ turėjo būti parduotas internetiniame aukcione, bet niekam jis nepasirodė įdomus. Netikėtai, ant galinio lango bekabinant skelbimą, jog jis parduodamas už 300 dolerių sulaukiau vieno kaina susigundžiusio entuziasto dėmesio, kuris sakė, labai norėtų ją įsigyti ir prikelti antram gyvenimui. Deja. Likus valandoms iki skrydžio, automobilis vis dar buvo mano rankose. Interneto paieškoje pirmu rezultatu pavyko rasti supirkėjus, kurie net neužvedę automobilio, pasiūlė nederinamą 100 dolerių sumą ir kelionės herojų išsivežė. Pralinksmino bent tai, jog nutraukus draudimo sutartį, buvo grąžinta beveik visa įmoka.
