Na, o kiti vertina ne tik šių itališkų mašinų grožį, bet ir supranta, kad meilė, aistra ar kaip bepavadintum šį jausmą automobiliams yra besąlyginė ir reikia suprasti, kad nei atgausi už automobilį išleistų pinigų (nes nuvertėja jie įspūdingu greičiu), nei galėsi mėgautis nepriekaištingu patikimumu (nors apžvelgiamas modelis yra maloni išimtis).
Kad ir kaip ten būtų, šie automobiliai perkami širdimi – taip ir aš kažkada net penkis metus važinėjau „Alfa Romeo 147“ ir iki šiol manau, kad tai yra vienas geriausiai valdomų hečbeku. Kas kad pakabą reikėdavo reguliariai perrinkti kas dvejus metus.
Tiesa, „Alfa Romeo Giulia“ – pirmasis gamintojo galu varomas sedanas nuo tada kai 1992 buvo nutraukta 75-o modelio gamyba – tarsi paneigia stereotipus apie šias itališkas mašinas dėl legendinio nepatikimumo. Internete ir naudotų automobilių „Longo LT“ specialistų teigimu su gedimais šis modelis susiduria retai – bene didžiausia problema, kad tai yra retas modelis, tad tiek detalių kainos nėra mažos, tiek ir jų gali tekti laukti.
Vėlgi, jei myli – palauksi. O dar aš turiu įtarimą, kad informacijos apie „Giulia“ gedimus nėra daug ir dėl sąlyginai nedidelės pardavimų imties – nors modelis planuotas kaip 3 serijos BMW, „Audi A4“ ir C klasės „Mercedes-Benz“ konkurentas, akivaizdžiai vien emocijomis rinkos jis nesužavėjo (nors vos netapo 2017 metų Europos automobiliu, nusileidęs tik praktiškam (ir gerokai pigesniam) SUV „Peugeot 3008“).
Dėl menkų pardavimų stebėtis netenka, kadangi kainavo (ir kainuoja) jis kiek ir pripažinti „Premium“ segmento lyderiai, tad jį perkantys turėjo susitaikyti, kad parduoti jį seksis kur kas prasčiau nei populiarius konkurentus. O dar pirkėjų nedžiugino salono apdailos kokybė, niekaip netempusi iki vokiškos trijulės standartų.
Bet vėlgi, jei jau myli, tai ar taip jau ir svarbu. Juolab „Giulia“ buvo tikrai technologiškai pažangus modelis – ne tik turėjo naują platformą (tą pačią kaip „Stelvio“ ir tik neseniai debiutavęs „Maserati Grecale“), bet ir itin nedidelį svorį. Kad jį sumažinti, gamintojas netgi montavo anglies pluošto kardaninį veleną!
Ir, žinoma, kaip nepaminėti tokių ypatingų versijų kaip 2.9 l V6 510 AG motorą turintis „Quadrifoglio“ ir išskirtinė net 540 AG „GTA“ versija, taip pat „Veloce“ variantas. Su laiku modelis tobulėjo, 2020 metų atnaujinimo metu buvo pagerinta salono apdailos kokybė, atsirado liečiamasis ekranas ir patogesnis multimedijos sistemos valdymas.
Bet sėdus prie jo vairo supratau, kad net ir su 180 AG turbodyzeliniu varikliu tai yra tiesiog vairavimo džiaugsmui sukurtas automobilis – dinamiškas (iki 100 km/val. – per 6,8 sekundes), bet taupus motoras, aštri vairo sistema, standi, bet visgi pakankamai komfortiška pakaba, galiniai varantieji ratai – ko daugiau norėti iki visiškos laimės?
Kaip ko – ogi atjungiamos stabilizacijos sistemos maksimaliam galimybių išnaudojimui! Ir, deja, gamintojas tokią parinktį siūlė tik „Quadrifoglio“ modeliui, kitas versijas buvo galima rinktis su riboto praslydimo diferencialu ir reguliuojamo standumo pakabą. Tad šiuo atveju tokį apynasrį sportiškam automobiliui galima vertinti kaip rimtą trūkumą, nors kasdieniame gyvenime šios funkcijos išjungimo jus greičiausiai nepasigesite.
Kaip tikriausiai būtų beprasmiška priekaištauti, kad čia maža priekinė dėtuvė, nepatogūs puodelių laikikliai, nedaug vietos sėdintiems gale – „Alfa Romeo Giulia“ yra sukurta važiuoti ir žavėti, o tokie pragmatiški dalykai telieka labiau žemiškiems ir įprastiems automobiliams.
Daugiau apie „Alfa Romeo Giulia“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje.
