Visoje Ukrainoje buvo suduoti baisūs smūgiai į gyvenamuosius namus, mokyklas ir ligonines. Tačiau abiejų šių miestų gyventojai sako, kad nuo karo pradžios apšaudymų, raketų atakų ir oro antskrydžių kruša apgadino arba sugriovė beveik visus jų miestų pastatus. Didžioji dauguma gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų čia pastatyti dar sovietmečiu. Dabar iš jų beveik nieko neliko: žmonės liko be namų, mokyklų, vaikų darželių ir t.t.
Tūkstančiai žmonių įstrigę daugiabučių namų ir kitų pastatų rūsiuose su mažėjančiomis maisto ir vandens atsargomis, slėpdamiesi nuo akivaizdžiai beprasmiško puolimo prieš miestą.
Savo šeimą evakavęs Pavlo „The Guardian“ sakė, kad per kelias dienas trukusį intensyvų bombardavimą nukentėjo 80 proc. Ščastijos miesto, jame beveik nėra pastatų, kurie būtų visiškai nepaliesti.
„Žmonės pradėjo evakuotis po trijų dienų, kai Rusijos pajėgos nustojo bombarduoti miestą ir žmonės galėjo palikti slėptuves“, – sakė jis.
Mažesniuose Ukrainos miestuose Rusijos pajėgos, atrodo, rodo, kad yra pasirengusios palikti po savęs didžiulio masto dykvietę, kaip tai padarė Grozne, Čečėnijoje, arba, kartu su Sirijos pajėgomis, senoviniame Alepo mieste. Jų nesustabdė nei žmogiškumas, nei paveldas.
Pagal tarptautinę teisę civilių gyventojų ir gyvybę palaikančių infrastruktūrų, įskaitant ligonines ir mokyklas, puolimas yra neteisėtas. Tai neturi tiesioginio strateginio pranašumo besiveržiančiai armijai. Tačiau tai itin veiksminga siekiant palaužti besipriešinančių gyventojų moralę.
Daugelio šių miestų gyventojų gyvenimai nepataisomai sugriauti, kaip ir jų namai, praėjus vos savaitei po šio karo. Jų kančios gali būti baisus pavyzdys, kokią žalą Rusija padarys kitiems, jei Maskva bandys sutriuškinti didesnius miestus ir miestelius.
Civiliniai pastatai griaunami ir kituose Ukrainos miestuose bei miesteliuose. Jau sunku suskaičiuoti, kiek ukrainiečių šio karo metu neteko savo namų.