Istorijos lopšys
Nors vystyti tokius projektus itin urbanizuotoje centrinėje miesto dalyje – iššūkis net ir patyrusiems architektams, atvirai kalbama, kad tik laiko klausimas, kada suklypusių trobelių čia nebeliks.
Keliaujantieji A. Smetonos gatve jau praėjusią vasarą pastebėjo ant medinio namo užkaltais langais užrašą „parduotas“. Jau netrukus visuomenei bus pristatytas projektas, kaip šis medinukas virs moderniu pastatu ir iš esmės pakeis šios gatvelės vaizdą.
Tai bus ne pirmas naujas daugiabutis miesto centrinėje dalyje. Jau baigiamos derinti statybos leidimo išdavimo procedūros naujam daugiabučiui Klaipėdos gatvės pradžioje. Savo eilės laukia ir kiti bebaigiantys griūti medinukai.
A. Smetonos gatvės 17-uoju numeriu pažymėtas medinis pavargęs namas keletą metų kaip koks vaiduoklis iš praeities stovėjo apleistas ir be gyvybės. Praėjusiais metais jis pagaliau parduotas.
O ne taip seniai Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus ekspertų taryba po korekcijų pritarė naujam projektui, pagal kurį medinukas bus tiesiog nušluotas nuo žemės. Jo vietoje išdygs dviejų aukštų daugiabutis su mansarda. Pirmame aukšte numatytos paslaugų paskirties patalpos, o viršuje gana nemaži – po 137 kv. m butai: antruose aukštuose bus svetainė su virtuvės ir valgomojo zonomis, vonia ir WC patalpa, o mansardoje po tris miegamuosius kambarius ir vonios patalpos.
Duoti toną
Kaip teigė šio projekto vadovė, ne vienerius metus Kanadoje gyvenanti Neringa Sargautaitė, užsakovas pageidavo šiuolaikiško, gražaus ir estetiško pastato.
Pasirinkta klasikinės formos architektūra: išorės apdailai naudojamos santūrios, neutralių atspalvių, derančios aplinkoje medžiagos ir detalės. Pastato fasadui naudojamos klinkerio plytelės ir termiškai apdorota mediena, cokoliui – granitinis tinkas, stogui – skardos lakštai. Nors pirminį projektą po ekspertų tarybos pastabų teko koreguoti, esminis architektūrinis sumanymas nesikeitė.
„Esminis sprendimas buvo savotiškai duoti toną, kaip turėtų atrodyti A. Smetonos gatvė. Ten šalia dar yra nemažai medinukų, tik laiko klausimas, kada juos pakeis kiti statiniai“, – sako architektė.
Projektuoti naują statinį, kuris derėtų prie senos gatvelės esamos aplinkos, bet kartu būtų šiuolaikiškas ir atitiktų keliamus reikalavimus, buvo savotiškas iššūkis.
„Statyti naują objektą ant plyno lauko daug paprasčiau ir lengviau, o įgyvendindamas projektus urbanizuotoje teritorijoje, ypač miesto centre, jau esi spraudžiamas į tam tikrus rėmus, atsiranda įvairių apribojimų ir kitų procedūrų“, – pažymi N. Sargautaitė.
Kas šio projekto užsakovas, ji neatskleidžia, tačiau intriguoja, kad toks projektas nebus pirmas ir vienintelis.
Kompromisų paieškos
Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė Loreta Paulauskienė pripažįsta: pamačius tokius projektus dažnai apima dviprasmiškas jausmas. Iš vienos pusės, senoji medinė miesto architektūra turi daug romantikos, joje lieka įspaustų istorijos pėdsakų.
Kad ir kaip būtų, medinė architektūra yra senojo Panevėžio veidas. Tačiau Aukštaitijos sostinė neišvengiamai auga, atsinaujina, pasak architektės, tuo reikėtų džiaugtis.
„Negalima užkirsti kelio miesto augimui, tik reikia labai subtiliai rasti aukso viduriuką, kompromisą tarp seno ir naujo poreikių. Panevėžyje turime ne vieną pavyzdį, kaip transformavosi seni šimtamečiai pastatai. Kaip bebūtų, bet jie ir toliau pasakoja mūsų miesto istoriją. Gal galėjo būti padaryta dar geriau, subtiliau, bet kiekvienu atveju kūrėjas, kuriam tenka užduotis seną nugyventą pastatą įvilkti į naują rūbą, ieško geriausių sprendimų“, – kalbėjo L. Paulauskienė.
Anot jos, mūriniai pastatai, net ir labai seni, išsaugoję savo autentiškumą, turi daugiau galimybių atgimti. Pasak pašnekovės, su medine architektūra yra šiek tiek kitaip. Miesto centras ir medinė architektūra – sunkiai derantis duetas, mat tankiai užstatytose teritorijose susiduriama su itin griežtais priešgaisriniais reikalavimais. Medinis pastatas reikalauja didesnių atstumų nuo kitų pastatų, nes yra gerokai degesnis.
„Gavę kokį naują projektą senamiestyje, susiduriame su labai dideliais reikalavimais. Nebent, ką ir aš pati neseniai dariau, rekonstruoti seną medinį namą – tuomet griežtos priešgaisrinės normos negalioja. Jei daugiau atsirastų tos naujai prikeltos medinės architektūros, būtų džiugu. Kaip bebūtų, medinė architektūra yra subtilesnė, jautresnė. Žinoma, būtų gražu išsaugoti medinius pastatus, bet negalime neleisti ką nors daryti, tuomet virstume senų begriūvančių lūšnelių miestu. Tai kompromisų menas“, – sako L. Paulauskienė.
Užvirė diskusijos
Architektės teigimu, pagirtina, kad Panevėžyje atsiranda drąsių investuotojų, nebijančių kitokių sprendimų ir netradicinių vietų, nors tokie projektai pareikalauja daugiau investicijų, laiko ir energijos.
„Labai džiaugiuosi, kad atsiranda investuotojų, kurie nesibodi senus namus atgaivinti, integruoti juos į esamą architektūrą. Mums, kaip architektams, reikia patiems pasistengti padaryti gerus projektus, kad Panevėžys būtų jaukus ir žavus. Nuo mūsų, architektų cecho, irgi labai daug kas priklauso“, – pabrėžė Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė.
Panevėžio miesto architektų bendruomenė itin stipri. Gal dėl to, anot L. Paulauskienės, labai dažnai išsiskiria nuomonės, užverda aštrūs ginčai. Ji neslepia, jog tokios aistringos diskusijos užvirė ir dėl A. Smetonos gatvės 17-ojo pastato projekto.
Jį ekspertų tarybai pristatant pirmą kartą, architektų nuomonės išsiskyrė dėl architektūrinės išraiškos: proporcijų, ypač stogo, tūrio, angų dydžių.
„Ir pristatant antrą kartą buvo labai nevienareikšmiškai vertinamas šis projektas. Visgi po diskusijų jam pritarta. A. Smetonos gatvėje yra įvairiausių pastatų – nuo skliautinių medinukų iki pokario laikų daugiabučio. Gatvės užstatymas labai margas. Tad natūraliai kyla klausimas, prie ko turėtume derintis“, – kalbėjo L. Paulauskienė.
Senoje A. Smetonos gatvėje atsiradus moderniam pastatui, anot architektės, dar nereiškia, kad ir kiti nauji statiniai turės savotiškai kopijuoti jo architektūrą.
„Nebūtinai visus naujus namus statyti pagal vieną kurpalių. Gali likti ir koks inkliuzas – koks naujas medinukas, jeigu bus toks poreikis. Panevėžys neišvengiamai auga, tad teks ieškoti kompromisų, kiek pavyks“, – sakė L. Paulauskienė.
Praeities pėdsakais
A. Smetonos gatvė istorijoje išliko pirmosios Panevėžio pradinės mokyklos, kitų švietimo įstaigų pradžia ir daugelio garsių žmonių gyvenimo bei kūrybos versmės vieta.
Ši gatvė ne tik miesto švietimo įstaigų lopšys su pirmąja pradine mokykla, Juozo Balčikonio vadovauta mokytojų seminarija, lenkų gimnazijos pradžia. Ji garsi ir kaip vargonininko, dirigento, kompozitoriaus Mykolo Karkos (1892–1984), jo sūnaus aktoriaus Gedimino Karkos (1922–1991) bei šio žmonos Eugenijos Šulgaitės-Karkienės (1923–2014), dailės patriarcho tapytojo Kazimiero Naruševičiaus (1920–2004) gyvenimo bei kūrybos vieta.
Kaip ir kitų, taip ir A. Smetonos gatvės pavadinimas per ilgus gyvavimo metus buvo keistas ne kartą. O pirmąkart ji paminėta 1872 metų miesto plane. Tuomet vadinosi Marijinė gatvė. 1904 metais pervadinta Soboro, o 1915–1918 metais Fridricho gatve, paskui vėl buvo Marijinė ir tik nepriklausomos Lietuvos laikais, 1919-aisiais, pavadinta Marijos vardu. Prezidento Antano Smetonos vardas gatvei suteiktas 1934 metais.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 metų birželio 28 dieną A. Smetonos gatvė pervadinta į Liaudies. Tai buvo pati pirmoji Panevėžio gatvė, kurios pavadinimas buvo pakeistas. Liaudies gatvės pavadinimas išliko iki 1965-ųjų. O tais metais minint Andriaus Domaševičiaus – gydytojo, Lietuvos socialdemokratų veikėjo, šimtąsias gimimo metines, gatvė pavadinta jo vardu. Šios gatvės 27 name kurį laiką veikė daktaro Andriaus Domaševičiaus privati chirurgijos ir moterų ligų ligoninė.
Tik 1992 metų birželio 15 dieną jai grąžintas A. Smetonos vardas.