– Jovita, kiek metų jau dirbate interjero dizaino srityje? Ar visuomet žinojote, svajojote, kad užsiimsite šia veikla? Patikslinkite: Jūs – interjero dizainerė ar interjero architektė?
– Esu interjero dizainerė, šioje srityje dirbu jau 10 metų. Visada žinojau, kuo noriu būti, jau mokykloje, kai mama pirkdavo lenkiškus žurnalus apie interjerą, man labai patikdavo juos vartyti, savo kambaryje perstumdyti baldus, prašydavau tėvų, kad perdažytų sienas. 10-11 klasėje pati suprojektavau baldą, prašiau kaimynų, kad man pagamintų tokią lentyną, kokią buvau sugalvojusi. Tuo metu ir supratau, kad noriu dirbti interjero srityje, todėl po mokyklos stojau tik ten, kur buvo ši specialybė. Laimei, įstojau į Dailės akademiją, kurioje baigiau interjero dizaino bakalaurą.
– Kokie darbai, procesas Jūsų darbe Jums yra įdomiausi ir mėgstamiausi?
– Mano darbe man labiausiai patinka tai, kad aš kiekvieną kartą susipažįstu su skirtingais žmonėmis. Vienu metu dirbu su daugiau nei 10 projektų, todėl tenka bendrauti ir su labai skirtingais žmonėmis, skirtingų sričių atstovais. Kiekvienas mano projektas yra labai unikalus, niekada nebūna to paties, procesai labai skirtingi. Susipažinusi su klientu, bandau atskleisti, ko žmogus nori, pajusti jo poreikius, bandyti suprasti jį patį, jo gyvenimo būdą ir tuomet ateina idėjos. Tai ir yra mėgstamiausia dalis. Kūrybinių idėjų gvildenimas.
Antrasis etapas, kuris taip pat yra įdomus – projekto įgyvendinimas. O kai jau būna padaryta būsto apdaila, sudėti korpusiniai baldai, tuomet galima matyti beveik galutinį vaizdą. O pati maloniausia akimirka – projekto užbaigimas, kai atvykstu į objektą tik sudėlioti interjero detalių. Kadangi turiu savo interjero dekoro prekių parduotuvę, visuomet stengiuosi namus įrengti iki paskutinio dekoro elemento. Tuomet jau įrengtus namus fotografuoja ir fotosesija yra vienas mėgstamiausių momentų, nes galiu kaip kūrėja pasimėgauti rezultatu.
Šis darbas visiškai nėra monotoniškas, nėra pasikartojančių dienų, kiekviena diena yra labai skirtinga. Žinoma, yra kažkokie darbų, procesų planavimai, bet kiekvienas projektas yra visiškai unikalus.
– Ar teisingai suprantu, kad savo „arkliuką“ atradote senos statybos butų interjero dizaine? Kodėl senos statybos butai? Yra dizainerių, kurios jiems sako griežtą „ne“, o Jūs iš tikrųjų labai padedate senų butų savininkams.
– Mano savybė visuomet ieškoti iššūkių pastūmėjo mane imtis senos statybos butų interjerų projektų. Nors tie butai ir yra seni, tačiau jie visi yra unikalūs, ko neturi naujos statybos butai. Mano darbas su senos statybos butais prasidėjo nuo to, kad vienu metu dirbau su verslininkais, kurie perka senos statybos butus, juos remontuoja, įrengia ir parduoda. Jie man suteikdavo laisvę suplanuoti tų butų interjerą. Žinoma, būstai būdavo ekonominės klasės, bet man toks darbas padėjo atskleisti savo kūrybiškumą.
Kartais tekdavo įrengti 2,3 butus, kurie yra to paties suplanavimo. Nepaisant to, sunkdavau galvą, kaip tuos butus įrengti skirtingai, unikaliai skirtingomis spalvomis, sprendimais, baldais ar pan. Kai jau buvau įrengusi nemažai tokių butų, galėjau palyginti naujos ir senos statybos butų įrengimo procesus. Supratau, kad senos statybos butai buvo daug geriau suplanuoti nei naujos. Mane tai labai sužavėjo, nes juk atrodytų, kad turi būti atvirkščiai. Pavyzdžiui, standartinius baldus yra lengviau pritaikyti senos statybos butuose nei naujuose. Ir kai pati rinkausi butą nuomai mačiau labai daug senos statybos butų skelbimų ir nuolat savęs klausdavau, kodėl žmonės nesiima bent minimaliai jų atnaujinti. Kardinaliai juos pakeitus galima gyventi išties šiuolaikinius standartus atitinkančiuose namuose. Man pačiai labiau patinka dirbti su tokiais projektais, nes aš matau jų potencialą, išskirtinumą ir tai, kas sukurta seniau, galima tobulinti.
Man patinka, kad kiekvienas senas butas yra unikalus, turi tarsi savo dvasią ir aš tik jame apsilankiusi jau matau, kas jam labiausiai tiktų. Idėjos gimsta matant, ką buvę gyventojai bute paliko, pavyzdžiui, tapetai, grindys, lubos ar kažkokie baldai – visa tai suteikia įkvėpimo, kaip sekti buvusių gyventojų, buto istoriją, tačiau atskleisti jį visai naujomis spalvomis.
Taip pat man patinka senų butų netobulumas. Kreivos, nelygios sienos, prastai sudėtos grindys ar kiti to meto statybų brokai mane įkvepia, kartais net noriu pabrėžti tą netobulumą.
– Kas yra sunkiausia planuojant seno buto pertvarkymą?
– Įrengti senos statybos namus yra daug sunkiau nei naujos, tačiau visi iššūkiai ir netikėtumai man patinka. Tačiau, ko gero, netikėtumai yra ir sunkiausia dalis planuojant senos statybos butus. Niekada nežinai, ką rasi, sugriovęs sieną, išardęs grindis. Nes gali suplanuoti vieną projektą, tačiau realybėje pasirodys, kad jį reikia keisti, nes atsiras papildomų problemų. Tad tikrai būna nenumatytų situacijų, ai čia ir dabar reikia priimti sprendimą. Praktiškai neįmanoma turėti tikslių brėžinių, matmenų, visą laiką kažkas neatitiks, tad čia visuomet reikia ieškoti nestandartinių sprendimų.
– Ar visi sprendimai senos statybos bute yra įmanomi? Ko, sakykime, neįmanoma įgyvendinti?
– Labai priklauso nuo situacijos ir paties buto. Turbūt daugiausiai kūrybos reikia planuojant inžinerinius sprendimus. Tikrai ne visuose butuose galima įrengti šildomas grindis, išvedžioti rekuperacinę sistemą, padaryti įdomesnes lubas, nes reikia taupyti aukštį, kai kuriuos sprendimus riboja sienos, gali reikti kai kurias išgriauti, bet užtrunka, kol gaunami sienų griovimo leidimai. Tai vieno atsakymo nėra, viskas priklauso nuo konkretaus objekto. Todėl labai sunku iškart pasakyti ir kainą, kiek gal kainuoti senos statybos buto remontas.
– Nuo ko pradedate planuoti senos statybos buto pertvarkymą?
– Nuo atvažiavimo pas žmones į vietą ir buto apžiūros. Reikia išsiaiškinti labai dalykų, pavyzdžiui, sienų, grindų, lubų lygumą, ar planuojama renovacija ir jei taip, kada ji planuojama. Nes tokiu atveju remonto darbus gali tekti nukelti.
– Jeigu žmonės imasi patys remontuoti senos statybos butą, kokius namų darbus jie privalo atlikti prieš imantis remonto darbų?
– Išsiaiškinti, kokia yra santechnikos būklė, jeigu norima keisti buto suplanavimą, reikia žinoti, kur yra pagrindiniai kanalizacijos stovai, ar buvo darytas kanalizacijos remontas, kaip yra išvedžioti vamzdžiai, kad būtų aišku, kokių galimybių yra keisti vandentiekio taškus. Taip pat išsiaiškinti, kurios buto sienos yra nešančiosios, kurios ne, jeigu norima jas griauti.
Jeigu norima keisti grindis, žinoma, reikia išlupti senąsias ir išaiškinti, ar jos lygios, ar reikės lieti betono ir jas lyginti. Vėlgi, ne visais atvejais galima lieti papildomą betono sluoksnį. Žinoma, ką jau kalbėti apie tai, kad apie remonto darbus, triukšmą reikia pranešti kaimynams ir savivaldybei. Dar svarbus niuansas, ar yra planuojama namo renovacija ir ką jos metu ketinama keisti. Gali būti, kad bus atliktas puikus remontas, bet greitai bus namo renovacija, kai bus šiltinamas pats pastatas, bus keičiami langai ir kokie nors vamzdynai, todėl gali tekti ir gyventojui vėl griauti kokias sienas, radiatorius ar vamzdžius. Tai netgi, sakyčiau, rekomenduoju prieš remontą pasikviesti specialistą, kuris atlieka vidaus darbus ir įvertintų situaciją.
– Ar tiesa, kad šiuolaikiškai atnaujinti senos statybos butą yra kelis kartus sunkiau ir brangiau nei naujos statybos, su daline apdaila? Juk reikia iš naujo vedžioti elektros instaliaciją, išlupti senas grindis, sienas, kartais net lubas... Kokie sprendimai senos statybos butuose žmonėms kainuoja brangiausiai?
– Taip, atnaujinti seną butą yra daug brangiau nei įrengti naujos statybos būstą. Kartais reikia griauti sienas, ardyti grindis ir tai tikrai kainuoja. Kiek, aišku, priklauso nuo konkrečios situacijos, tačiau kaina gali būti ir nuo 5 iki 15 tūkst. eurų. O tie, kurie nori idealiai lygių sienų, papildomai sumoka už jų lyginimą. O ką jau kalbėti apie inžinerinių tinklų keitimą, elektros instaliacijos pervedžiojimą, kai kurie gyventoja nori pasididinti jų butui tenkančią elektros galią, o tai irgi kainuoja. Tad senos statybos buto remontas tikrai kainuoja daugiau ir laiko, pinigų, ypač pirmas etapas, visko griovimas.
Tačiau, vis tik, mano idėja yra padėti žmonėms į senos statybos butus pažiūrėti kitaip. Juk tikrai yra mūsų senelių paliktų butų, sodybų, kuriuos galima nepaprastai atnaujinti, nors dažnai yra galvojama, kad tai yra neįmanoma. Kartais tikrai galima gražiai padaryti. Noriu žmones įkvėpti, kad galima pirkti ir senos statybos butą, nebūtinai pirkti naują. Sovietiniai butai taip pat būna labai gerų suplanavimų, tikrai galima padaryti labai šiuolaikišką būstą. Taip pat noriu padėti žmonėms priimti tas nelygias sienas senuose butuose, kad tai nebūtinai yra blogai, netobulumas gali turėti žavesio.