Aštuoniasdešimt skirtingų rūšių, pačių įvairiausių spalvų ir atspalvių – jurginų žiedai sodybą puošia jau tris savaites ir čia visu savo gražumu žydės iki pat šalnų. „Gaila, bet labai daug žiedų išlaužė audra. Kita vertus, ir alinantys karščiai trumpina jų žydėjimą. Žiūrėk tik kaitresnė saulė išlenda ir jau tenka žiedą nukirpti. Bet negaliu nieko sakyti, gėlės žydi, vaizdas tikrai džiugina akį“, – šypsosi R. Jaruševičienė.
Savo malonumui
Maždaug 30 arų žemės plote šiemet R. Jaruševičienė pasodino 800 daigų, o viskas prasidėjo prieš septynerius metus nuo šimto daigų.
„Kai atsikėlėm gyventi į vienkiemį, jurginų kelmelių buvo – tai prie namo, tai po langais. Jų visada buvo. Iš pradžių laikėme daug gyvulių, bet vėliau juos išpardavėm ir taip atsirado vietos gėlynui. Pirmais metais pasodinau per šimtą jurginų daigų, bet apetitas vis augo. Kitais metais įkasiau dar penkis šimtus, šiemet jų jau aštuoni šimtai. Jeigu sveikata leis, kitais metais norėčiau pasodinti dar daugiau krūmų“, – pasakojo R. Jaruševičienė ir pridūrė, kad gėlininke ji savęs nelaiko.
„Aš nesu gėlininkė, nei aš jų veislių žinau, nei, atvirai pasakius, man įdomu. Mano akiai jurginas tiesiog graži gėlė, jų sodinu labai daug. Laukas gražus, čia marga ir dėl to man smagu“, – sako jurginų šeimininkė.
Svečiai – net iš miško
Vis dėl to moteris neslepia – tokius gėlių plotus prižiūrėti reikia įdėti daug darbo. „Prie kitos gėlės gal ir nereikia tiek darbo. Pavyzdžiui, turiu lelijų pasodinus. Jas tik nuraviu ir rudenį peržydėjusius stagarus nukerpu. O su jurginais kitaip. Pavasarį iš rūsio atsinešu visas dėžes, iškasu duobes ir kiekvieną sodinu. Kartą per savaitę raviu. Kai pradeda žydėti, nukarpau nužydėjusius žiedus. Tai kas antrą dieną būtinai reikia juos lankyti. Rudenį kiekvieną kelmą reikia nupjauti, iškasti, apkarpyti smulkiąsias šaknis, tada išdžiovinti, sudėti į dėžes ir parnešti į rūsį“, – rūpesčiais dalijasi moteris.
Ir netrukus vėl šypsosi: „Bet man gera. Vaikštau kiekvieną rytą ir žaviuosi tuo grožiu. Ateina ir mano svečias – lapė, kartu apžiūrim jurginus, aš ją pakalbinu, papasakoju, kas vyksta ant šio svieto.“
Geriausia dovana – šypsena
Grožėtis spalvotais jurginais į R. Jaruševičienės sodyba atkeliauja ne tik miško gyvūnai. Čia lankosi pavieniai žmonės, kompanijos, šeimos, mokiniai, Trečiojo amžiaus universiteto studentai. Mat keturių hektarų sodyboje šeimininkė yra įkūrusi ir senų daiktų muziejų. Ypač daug svečių Ryta sulaukė pernai. Dėl smalsuolių antplūdžio teko net lankymo dienas nustatyti.
„Šiemet lankytojus jau kviečiame tik penktadieniais ir šeštadieniais, nes pernai, kai visi lankydavosi kada nori, supratau, kad nespėju pasidaryti savų darbų“, – kalbėjo moteris.
Už apsilankymą sodyboje Ryta iš svečių neima jokio mokesčio, tačiau vertinantys įdėta šeimininkų darbą gali palikti auką tam skirtoje dėžutėje.
„Džiaugiuosi, kad žmogui čia patinka, kad jam gražu, kad jis pasidžiaugia ir įvertina mano darbą. Žmonių nuostaba ir jų šypsenos man viską atperka. Laimei, mūsų neaplankė nė vienas piktas žmogus, neišgirdau nė vieno blogo komentaro“, – pasakojo R. Jaruševičienė.