Specialistų teigimu, leidžiant vakarus prie nekilnojamojo turto skelbimų, svarbu pasverti daugybę skirtingų faktorių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Kiekvienas pirkėjas turėtų racionaliai įsivertinti, kokie atrankos kriterijai jam svarbiausi: kaina, plotas, vieta, aplinka, inžineriniai sprendimai, išplanavimas, energetinis efektyvumas, vieta automobiliui ir vaikų žaidimams, bendruomenės erdvės – egzistuoja dešimtys parametrų, jų svarbumą susidėliojus galima susikurti aiškią viziją, kurią belieka įgyvendinti“, – vardija vienos didžiausių Lietuvoje erdves gyvenimui, verslui ir poilsiui kuriančios bendrovės „Darnu Group“ pardavimų direktorius Mantas Umbrasas.
Didesnė kaina ar užprogramuotos problemos
Vienas iš svarbiausių kriterijų pirkėjams renkantis nekilnojamąjį turtą tebėra kaina. Anot rinkos specialistų, dažniausiai Vilniuje nuperkami butai taip vadinamuosiuose miegamuosiuose rajonuose, kur senos ir naujos statybos pastatuose kaina už kvadratinį metrą gali skirtis nuo kelių šimtų iki pusės tūkstančio eurų.
„Šiuo metu sostinėje miegamuosiuose rajonuose senos statybos butai kainuoja apie 900 – 1200 eurų už kvadratinį metrą, o naujos – apie 1300–1700 eurų“, – skaičius atskleidžia didžiausios turto vertinimo bendrovės Lietuvoje „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka.
Jo pastebėjimu, senos ir naujos statybos pastatų palyginimas savaime negarantuoja, kad senas daugiabutis namas būtinai bus nekokybiškas, o naujas – tik geras.
„Tačiau paprastai sovietinės statybos namai iš tiesų turi prastesnę šilumos ir garso izoliaciją, šviežio oro cirkuliaciją, ne tokį patogų arba šiuolaikiškų poreikių neatliepiantį vidaus išplanavimą, senas ir dažnai gerokai susidėvėjusias inžinerines sistemas, o laiptinės dažnai bus nerenovuotos, jų būklė, kvapai ir apskritai estetinis vaizdas – nepatrauklus.
Senesnių daugiabučių, ypač aukštesnių, devynių aukštų, namų kvartaluose didelė problema yra automobilių stovėjimas. Tai natūralu, kadangi didelė dalis tokių daugiabučių rajonų buvo suplanuoti neatsižvelgiant į tokį automobilių stovėjimo vietų poreikį, koks bus reikalingas po kelių dešimčių metų“, – pagrindines problemas pažymi A. Šapoka.
Kita vertus, pastebi specialistas, iš tiesų aktyvios bendrijos tuo rūpinasi pačios ir siekia arba renovuoti namus, arba bent iš dalies spręsti namo aplinkos, parkingo, pastatų inžinerijos modernizavimo problemas. Vis dėlto, kai kurios problemos – kaip aplinkos erdvės nefunkcionalumas – yra tiesiog užprogramuotos dar planavimo stadijoje.
M. Umbraso teigimu, šiuolaikiniai nekilnojamojo turto plėtotojai turėjo pakankamai laiko ir patirties įvertinti didžiausią miegamųjų rajonų problematiką, todėl dabar statomi būstai dar planavimo stadijoje eliminuoja didžiąją dalį trukdžių. Kitas dalykas – pasikeitę dabartinių naujakurių lūkesčiai formuoja naujus iššūkius vystytojams.
„Pavyzdžiui vystant „LightHouse III“ projektą Šeškinės ir Fabijoniškių sandūroje parkavimo vietų poreikis buvo sprendžiamas automobilius iškeliant į požemines aikšteles, o vietoje jų sukuriant poilsio, bendruomenės laisvalaikio ir vaikų žaidimo erdves, kai kada – ir ant stogų. Taip plėtotojai vienu sprendimu eliminuoja kelias problemas“, – sako žinovas.
Svarstykles kiek išlyginti gali renovacija
Kitas svarbus kriterijus, kurį mini specialistai, taip pat atsiremia į pinigus. Energetiškai efektyvus namas su kiekviena sąskaita piniginėje sutaupo sumą, kuri metu pabaigoje gali pasiekti ir keturženklę išraišką, palyginus su ne tokiu efektyviu pastatu. Tad jeigu naujos statybos namuose dažniausiai bus taikomos terminį efektyvumą didinančios priemonės, iš karto sumontuoti aukštomis izoliacinėmis savybėmis pasižymintys langai, o butuose įdiegtos individualios šildymo sistemos bei išmanūs sąnaudų stebėjimo sprendimai, tai renkantis būstą senesniuose pastatuose patartina kritiškai įvertinti jų būklę ir pasidomėti renovacijos perspektyvomis.
„Taupumas priklauso nuo namo būklės ir šildymo tipo. Renkantis butą sename name, verta atkreipti dėmesį, kad išlaidų skirtumai bus mažesni, jei daugiabutis yra kompleksiškai renovuotas: pakeisti viso namo butų ir laiptinės langai, apšiltintos sienos, stogas, pamatai, rūsio lubos, netgi vamzdynai, kapitaliai renovuotas ir modernizuotas šilumos mazgas, šilumos kiekį reguliuojantis pagal lauko temperatūrą. Tokiu atveju energetinis namo efektyvumas gali prilygti ir visiškai naujam, moderniam pastatui. Kitu atveju išlaikymo sąnaudos, lyginant su analogiško ploto butu naujame name, gali skirtis keliais šimtais, retesniais atvejais perkopiant ir 1000 eurų per metus“, – skaičiuoja A. Šapoka.
Jo teigimu, kruopštus įvertinimas, ar senas namas renovuotas, ar ne, ir kokie darbai jame atlikti renovacijos metu, gali nulemti ir galimybę būstą nesunkiai parduoti ateityje. Be šio kriterijaus, suprantama, vienas svarbiausių ilgalaikėje perspektyvoje yra namo vieta.
„Arčiau centro esančiuose rajonuose (Žirmūnuose, Antakalnyje) senos statybos mūrinių namų likvidumas ir ilgalaikėje perspektyvoje neturėtų mažėti. Nors vien namo statybos metai savaime neparodo išliekamosios vertės – šiandien rinkoje galima rasti visiškai naujus, bet kokybiniais parametrais tikrai ne ką geresnius už seną statybą projektus, tačiau žvelgiant bendrai, be abejo, išliekamoji vertė ir likvidumas yra didesnis kokybiškai pastatytų naujos statybos daugiabučių nei senų namų“, – teigia A. Šapoka.
Kas ką perka?
Ekspertų teigimu, tipiškas naujos statybos būsto pirkėjas yra 25-40 metų amžiaus, dažniausiai turtą įsigyjantis su banko paskola.
„Mūsų statistika rodo, kad „LightHouse“ projektuose 26-35 m. amžiaus pirkėjai sudaro didžiausią grupę – apie 40 procentų. Dažnai tai – jaunos šeimos arba jų dar nesukūrę, tačiau pirmąjį nuosavą būstą perkantys asmenys“, – duomenimis dalijasi M. Umbrasas.
A. Šapokos teigimu, paprastai tokius butus perka šeimos, kurių pajamos viršija bent 2 000 eurų. Tokie pirkėjai renkasi naujos statybos būstą arba kotedžus miesto periferijoje.
„Senos statybos namuose butus dažniau renkasi 30-45 metų amžiaus naujakuriai, kurie taip pat naudojasi kreditavimu, tačiau, mūsų pastebėjimu, tokių pirkėjų santykinai yra mažiau nei perkančių naujos statybos butus“, – apibendrina A. Šapoka.