Triukšmą mažina ir darbo kultūra
Įmonės „Cloud architektai“ vadovas, architektas Antanas Dagelis, paklaustas apie triukšmo bėdų atviro plano biuruose aktualumą, teigia, kad poreikiai gali būti individualūs, paprastai nulemti darbo veiklos pobūdžio. Pavyzdžiui, jų, architektų, įmonė jau ketvirtus metus darbuojasi kaip tik tokiose erdvėse, tačiau diskomforto dėl triukšmo ar privatumo nepatiria. Architektas pabrėžia, kad reikėtų kalbėti ne tik apie tai, kaip specialiomis priemonėmis užtikrinti triukšmo slopinimą, bet ir apie pačią darbo kultūrą.
Štai jų įmonėje daugelis darbuotojų netgi šnekėtis telefonu pasitraukia į tam skirtas zonas, nors ir akivaizdu, kad tokią praktiką gali taikyti tikrai ne bet kurios srities darbuotojai – juk kai kur nuolatinis darbas telefonu yra veiklos pagrindas. Vis tik architektas mano, kad įmonei, pasirinkusiai atviro plano biurą, būtina iš anksto numatyti ir uždarų erdvių planavimą bei atitinkamą jų skaičių. Pavyzdžiui, 100 darbuotojų turinčioje įmonėje vieno pasitarimų kambario gali nepakakti. Anot pašnekovo, toks daugiafunkcis biurų patalpų suplanavimas paprastai leidžia geriausiai išspręsti privatumo ir garsumo problemas.
Atvirų biurų bėda – triukšmo perteklius
Atviro plano biurai Lietuvoje vis dar labai populiarūs, bet tai nereiškia, kad jiems nėra būdinga didesnio triukšmo problema. VGTU lektorius doc. dr. Marius Mickaitis pasakoja, kad kaipsyk šių metų gegužės pradžioje vykusioje respublikinėje konferencijoje, skirtoje Tarptautinei triukšmo supratimo dienai paminėti, buvo apžvelgta triukšmo problematika biuruose. Atkreiptas dėmesys, kad dėl perteklinio triukšmo atviruose biuruose darbuotojai skundžiasi iki 2–3 kartų dažniau nei dirbantys uždaruose. Nustatyta ir perteklinio triukšmo priežastis – patalpose panaudotas per mažas efektyviai garsą sugeriančių medžiagų plotas.
A. Dagelis patvirtina, kad kuo didesnis minkštų dangų paviršių, sugeriančių garsą, kiekis bus panaudotas, tuo patalpos akustika taps geresnė. Taigi, viskas priklauso nuo architekto sumanymų. Štai jei architektas apsispręs palikti kietus ir garso nesugeriančius sienų plokštumų paviršius, tada greičiausiai garso sugeriamumą spręs lubose, o jei įrengs akustiškai gerai garsą sugeriančius sprendinius sienų plokštumose, lubas paliks atviresnes. Pavyzdžiui, stiklinis fasadas neturi teigiamo garso sugeriamumo efekto, todėl bus būtina kuo tiksliau įvertinti procentą, kiek, atitinkamai pagal visą pastato erdvę, patalpoje turėtų būti garsą sugeriančių medžiagų ir jomis padengto paviršiaus ploto.
Padėti gali ir elementarios priemonės
Taigi, kaip galima geriausiai sumažinti atviroms erdvėms būdingas problemas? Kalbėdamas apie naudojamas priemones gerai biurų akustikai užtikrinti, A. Dagelis visų pirma primena pačias elementariausias, pigiausias ir plačiausiai paplitusias – gerą kiliminę dangą ir atitinkamus darbo stalų atskyrimus. Net paprasčiausia kiliminė danga turi gerų savybių sugerti garsą, o specialus jos sluoksnis – ir garso izoliacinių savybių, dėl kurių slopinami žingsnių garsai, jiems trukdoma pasklisti į kitą aukštą. Tiesa, jei biure įrengtos pakeliamosios grindys, kiliminės dangos poveikis tampa kiek kitoks. Nesunkiai galima naudoti ir kitas nesudėtingas papildomas priemones, pavyzdžiui, numatyti erdves atitveriančias užuolaidas.
Kitas ypač dažnai biuruose taikomas sprendinys – pakabinamosios akustinės lubos. Architektas patvirtina, kad luboms skirtų akustinių plokščių gali būti pačių įvairiausių, nuo gerai žinomos perforuotos, gipso pagrindo plokštės, iki įvairiausių medžio imitacijos, natūralaus pluošto medžio plokščių.
A. Dagelis pasakoja, kad, klientui užsakius, atliekami modeliavimai leidžia pasitikrinti, ar patalpos akustika bus gera. Beje, projektuojant BREEAM standartą atitinkančius ar kitus tvarius pastatus, yra privalomas akustikos projektas, užtikrinantis, kad darbo vietose ar pasitarimų kambariuose būtų geros akustinės savybės.
Triukšmą slopinti triukšmu
Doc. dr. M. Mickaitis teigia, kad, didėjant triukšmo problemai atviro plano biurų erdvėse, garsą sugeriančios medžiagos dabar jau naudotinos ne tik patalpos sienų, lubų ar grindų apdailai, bet ir vis dažniau integruojamos į biuro baldus.
A. Dagelis pamini naudojamą tam tikrą baldinę, veltinį primenančią medžiagą, kuri, pritvirtinta prie kiekvieno darbo stalo, gali padėti sugerti žmonių balsus. Architektas taip pat išskiria dar vieną garsus sugeriančių priemonių grupę – paviršius, turinčius ir dekoratyvų vaizdą, ir akustinių savybių. Tai bet kokios perforuotos ar kitaip raižytos paviršiaus plokštės, už kurių montuojama ir tokiu būdu paslepiama vata ar kitos minkštos medžiagos, sugeriančios garsą. Tokių paviršių įvairovė gali būti didžiulė, susikurti, perforuoti norimą plokštę galima ir pačiam. Gatavo gaminio, montuojamo kaip kelių sluoksnių sistema, viduriniai sluoksniai paprastai yra pritaikyti būtent garsams sugerti.
Doc. dr. M. Mickaitis atkreipia dėmesį ir į kalbos privatumą – kitą svarbų atviro biuro akustinės kokybės aspektą. Diskomfortą gali patirti ne tik kalbėtojas, atskleisdamas privačią informaciją, gali būti trikdomi ir pokalbyje nedalyvaujantys darbuotojai. Pašnekovas primena, kad, augant diskomfortui atviro plano erdvėse, gali būti panaudoti dirbtinio triukšmo šaltiniai, mažinantys pokalbio suprantamumą. Tokie triukšmo slopinimo garsai veikia kaip fonas, prie kurio žmogaus smegenys lengvai prisitaiko ir greitai asmuo ima jo nebegirdėti. Naudojantis tokiomis priemonėmis, paprastai darbuotojų balsai girdimi tik kelių metrų atstumu – sklindantys toliau garsai nuslopsta žmogaus nepasiekę, todėl bendra darbo kokybė biure pagerėja.