Cukriniai žvyninukai (Lepisma saccharina), dar vadinami sidabrinėmis avižėlėmis, vengia dienos šviesos ir dieną slepiasi plyšiuose bei įtrūkimuose. Iš pirmo žvilgsnio šie gyvūnai gali pasirodyti nerangūs, tačiau iš tikro yra ypač judrūs. Žvyninuko kūnas yra šiek tiek suplotas, gali siekti 20 mm. Viena iš skiriamųjų šio vabzdžio charakteristikų – pora siūliškų antenų, styrančių kūno priekyje, ir trys ilgi šeriuoti dariniai (cerkai) pilvelio gale. Laimei, sparnų šis gyvūnas neužsiaugina nė vienoje vystymosi stadijoje.
Pavadinimą žvyninukai veikiausiai gavo dėl žvynų ant nugaros. Smulkūs sidabriškai pilki žvyneliai atsiranda tiktai po trečio išsinėrimo iš kiauto.
Cukriniai žvyninukai mėgsta šiltą ir drėgną terpę, todėl dažniausiai jų pamatyti tenka vonios kambaryje. Geriausiai šie vabzdžiai jaučiasi tada, kai patalpos oro temperatūra pakyla virš 25 laipsnių. Deja, jie ištveria ir žemesnę temperatūrą, nors vėsa lėtina kiaušinėlių brendimą.
Dėl tam tikrų kūno savybių cukriniai žvyninukai gali gyventi ir gana drėgnose vietose. Gamtoje šių vabzdžių galima pamatyti po akmenimis, įvairiuose plyšiuose bei įtrūkimuose. Namuose jie telkiasi pastogėse, sienų plyšiuose arba po grindų danga. Kuo vieta šiltesnė ir drėgnesnė, tuo puikiau jie jaučiasi.
Vis dėlto cukriniai žvyninukai nėra tobuli – turi ir trūkumų. Jie, tarkim, nesugeba judėti glotniu paviršiumi, pavyzdžiui, vonia, todėl atsiranda galimybė juos sugauti.
Cukriniai žvyninukai priklauso šeriauodegių (Thysanura) poklasiui ir būtent jie mūsuose yra paplitę labiausiai, nors kartais galima sutikti ir žvyninukų giminaičių termobijų (Thermobia Domestica).
Per visą gyvenimą cukrinių žvyninukų patelės padeda iki šimto kiaušinėlių. Aišku, ne visą kiekį vienu ypu: per kartą – tik po vieną–tris. Kadangi kiaušinėlių patelės gali padėti ir ant baldų, kraustantis į naujus namus persivežami ir kenkėjai. Lervos išsirita po 3–6 savaičių, priklausomai nuo sąlygų (šilumos ir drėgmės).