Net būdamos ypač toksiškos, cheminės medžiagos dažnai nėra nei matomos, nei užuodžiamos, nei turi skonio, tačiau jų tikrai esama tiek gyvenamųjų pastatų išorėje, tiek vidaus erdvėse, o į žmogaus organizmą jos patenka nuryjant, įkvepiant arba per sąlytį su oda, rašoma constructionkenya.com.
Sveikatai šių medžiagų keliamos rizikos pobūdį ir dydį paprastai lemia toksinų poveikio trukmė bei intensyvumas.
Gausėjant moksliškai pagrįstų įrodymų, pavojingų statybinių medžiagų sąrašas nuolat koreguojamas. Naujausiu laikoma 2014 metais paskelbta jo redakcija, išleista instituto „International Living Future Institute“ (ILFI). Toliau paminėtos kelios medžiagos, kurias JAV pastatų darnumo sertifikavimo programos vykdytojai įvardijo kaip vienas iš kenksmingiausių.
Švinas
Švinas – tai sunkusis metalas, dažnai aptinkamas stogų dangoje, dažuose ir santechnikos įrangoje. Jis yra labai nuodingas, o greitai patekęs į kraujotakos sistemą imituoja kalcį, todėl geba prasiskverbti pro hematoencefalinį (galvos smegenų) barjerą.
Pamažu jis ima kauptis kauluose, minkštuosiuose audiniuose ir galop ima ardyti nervų sistemą. Nuolatinis sąlytis su švinu gali sukelti kraujotakos, galvos smegenų sutrikimų, taip pat apakimą, reprodukcinės sistemos komplikacijų, pakenkti inkstams, pagaliau, sukelti mirtį.
Polivinilchloridas
Polivinilchloridas yra nebrangus, lengvas, bet tvirtas plastikas, paprastai naudojamas gaminant vandens ir kanalizacijos vamzdžius, elektros kabelių izoliacinę medžiagą, durų ir langų rėmus, stogo dangą ir kt.
Ši nebrangi medžiaga naudojama ir gaminant grindų dangą, sienų apmušalus bei lubų apdailos plokštes, kurių dažnai galima pastebėti daugelyje viešosios paskirties pastatų, pvz., biuruose, ligoninėse, viešbučiuose, mokyklose ir kitur.
Polivinilchlorido sudėtyje yra ftalatų ir dioksinų, trikdančių hormonų išsiskyrimą ir įprastą aktyvumą, taigi, turinčių poveikį skydliaukės, kasos, hipofizės, taip pat antinksčių ir reprodukcinės sistemos liaukų funkcijoms.
Šios medžiagos priskiriamos prie kancerogenų, o tai reiškia, kad jos gali sukelti vėžį. Jos taip pat skatina kepenų funkcijų sutrikimus, gali lemti regos pablogėjimą, įgimtas ligas, lėtinį bronchitą, astmą ir genų mutacijas.
Polivinilchlorido gamyba ir išmetimas taip pat neatsiejami nuo toksiškų medžiagų poveikio žmogui ir aplinkai.
Medienos apdorojimo medžiagos
Kad kuo ilgiau tarnautų, medis apdorojamas įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Daugelis iš jų yra tirpios vandenyje.
Kaip antiseptikas, didinantis medienos atsparumą puvimui, naudojamas kreazotas. Jis gali būti įvairių tipų. Priklausomai nuo medžiagų, iš kurių yra gaminamas, išskiriamas deguto, akmens anglių, gudrono ir vandens dujų dervos kreazotas.
Dažniausiai naudojamas akmens anglių kreazotas. Deja, kaip tik jis yra labiausiai toksiškas – daro tiesioginį poveikį vėžio vystymuisi.
Siekiant apsaugoti medieną nuo parazitų, naudojamas arsenas. Didesnis, nei būtina, šio elemento kiekis (paprastai į žmogaus organizmą patenkantis per užkrėstą dirvožemį arba geriamąjį vandenį) gali sukelti apsinuodijimą, pasireiškiantį pilvo skausmais, pykinimu, vėmimu ir viduriavimu krauju.
Iš ilgalaikių pasekmių derėtų paminėti širdies ligas, tamsėjančią ir storėjančią odą, kūno dalių sustingimą ir vėžį.
Intensyvus pentachlorofenolio (dar vieno medienos antiseptiko) poveikis gali pakenkti inkstams, nervų sistemai, kepenims, imuninei sistemai, taip pat sukelti vėžį.
Halogeninti antipirenai
Antipirenai yra chemikalai, kuriais papildytos statybinės medžiagos yra mažiau degios: jie lėtina degimo procesą arba stabdo ugnies plitimą suformuodami apsauginę plėvelę arba slopindami degimą palaikančias chemines reakcijas.
Kaitroje antipirenai skyla į toksiškas dujas, o šios, susimaišiusios su dulkėmis, gali patekti į žmogaus organizmą nuryjant arba įkvepiant.
Halogeninti antipirenai gali sutrikdyti hormonų (ypač skydliaukės) aktyvumą, embriono vystymąsi, sukelti imunotoksiškumą, vėžį, lemti reprodukcines sistemos problemas.
Asbestas
Iki paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio asbestas buvo labai populiarus, tačiau būtent tada mokslininkai nustatė, kad tai ypač pavojingas mineralas. 1999 metais jis buvo uždraustas, todėl šiuolaikinėse statybinėse medžiagose jo aptinkama gana retai, nors visgi esama vamzdžių ir antipireninėje izoliacinėje medžiagoje, grindų dangoje, daugelyje klijų ir kt.
Tai įkvepiamas dirgiklis, galintis sukelti lėtinę obstrukcinę plaučių ligą, taip pat plaučių vėžį.
Kadmis
Kadmis yra minkštas ir lankstus metalas, atsparus korozijai, netirpstantis vandenyje ir nedegus (kai yra kietos agregatinės būsenos).
Juo, kaip nuo korozijos apsaugančia medžiaga, gana dažnai dengiami kiti metalai, ypač plienas.
Kadmio junginiai naudojami ir plastikui stabilizuoti bei stiklui dažyti, kadangi gali būti raudono, geltono arba oranžinio atspalvio.
Kadmio garai, ypač tirpūs junginiai arba smulkios dulkės gali sukelti plaučių edemą (skysčio kaupimąsi plaučių alveolėse ir audiniuose), pneumonitą (plaučių audinio uždegimą) ir mirtį.
Intensyvus kadmio poveikis taip pat siejamas su prostatos, krūties ir plaučių vėžiu.
Lakieji organiniai komponentai
Lakieji organiniai komponentai yra natūraliai egzistuojantys arba žmogaus sukurti chemikalai. Jiems būdinga žema virimo temperatūra. Dėl šios priežasties su garais į aplinką patenka didelis kiekis jų molekulių.
Kalbant apie statybines medžiagas, reikia pasakyti, kad be lakiųjų organinių komponentų paprastai neapsieina tirpikliai, dažai, įvairių rūšių plastikas, sintetinis pluoštas, klijai ir apsauginės dangos. Kai kurių iš šių komponentų, pvz., iš dažų išsiskiriančio formaldehido, virimo taškas tesiekia –19 °C.
Lakieji organiniai komponentai paprastai sukelia akių ir kvėpavimo takų sudirgimų, svaigulį, pablogina atmintį, sutrikdo inkstų funkciją ir pakenkia centrinei nervų sistemai. Jie siejami ir su vėžio rizika.
Kvarcas
Kvarcas yra natūraliai egzistuojanti medžiaga, aptinkama akmenyse ir smėlyje, todėl jo yra cemente, plytelėse ir plytose.
Į organizmą jis patenka per kvėpavimo sistemą, kai statant arba griaunant pastatus atliekami akmenų arba betono skaldymo, tašymo, šlifavimo arba smulkinimo darbai.
Ilgalaikis kvarco poveikis gali sukelti plaučių infekcijas ir plaučių vėžį.
Stiklo pluoštas
Kaip sufleruoja pavadinimas, tai iš stiklo pagamintas pluoštas, dažniausiai naudojamas kaip terminė izoliacija ir stogo dangos medžiaga.
Daugiausia su stiklo pluoštu susiduria darbininkai, kuriems tenka jį karpyti ir kitaip apdoroti.
Mikroskopinės pluošto dalelės pasklinda ore ir susimaišo su dulkėmis, o tada gali patekti į organizmą nuryjant arba įkvepiant.
Stiklo pluoštas sukelia akių, odos ir viršutinių kvėpavimo takų sudirgimų, didina bronchito ir astmos simptomus.