Kietame vandenyje, kuris, pavyzdžiui, teka 85 proc. JAV namų, yra sunkiųjų metalų ir ištirpusių mineralų, tokių kaip magnis ir kalcis. Vanduo tampa kietas tuomet, kai susiduria su mineralais žemėje, pavyzdžiui, kalkakmeniu. Ir nors kietą vandenį nėra kenksminga vartoti, didelis mineralų kiekis ir netinkami valymo produktai tampa priežastimi, kodėl jūsų vonios kambarys niekuomet neatrodo visiškai švarus.
„Jonai [magnio ir kalcio] reaguoja su riebalų rūgštimis muiluose“, – aiškino profesionalus stalius ir įrankių bei prietaisų apžvalgų tinklaraščio „Tools`n`Goods“ įkūrėjas Seanas Chapmanas. – Dėl to susidaro vadinama želatininė varškė, kurios dušo vandens srovė nenuplauna“.
Gera žinia ta, kad šią problemą galima lengvai išspręsti: jei jūsų namuose vanduo yra kietas, tiesiog nenaudokite muilo – ir venkite valymo priemonių, kurių sudėtyje yra natūralių aliejų ar riebalų.
Kodėl reikėtų vengti muilo, jei vanduo yra kietas?
Nors žodį „muilas“ įprasta taikyti įvairių rūšių prausikliams, tikrieji muilai iš tikrųjų pasižymi specifine chemine sudėtimi. „Visuose muiluose vieną pagrindinių komponentų sudaro riebiosios rūgštys“, – sako S. Chapmanas. Ir šis riebiųjų rūgščių bei mineralų mišinys yra tikrasis riebių apnašų kaltininkas.
„Didžiausi kaltininkai yra kieti muilo gabalėliai, nes juose paprastai būna daugiau riebiųjų rūgščių negu kituose gaminiuose“, – teigia valymo paslaugų įmonės „Mop Stars“ įkūrėjas ir savininkas Guy`us Petersas. – Tačiau net skystieji muilai nėra geras pasirinkimas, nes jie taip pat reaguoja su kalciu ir magniu, esančiais kietame vandenyje“.
Tiesą sakant, kuo muilas ar prausimosi priemonė yra natūralesnė, tuo daugiau riebiųjų rūgščių ji turi, o tai reiškia, kad ji stipriau reaguos su kieto vandens mineralais ir paliks daugiau muilo apnašų, pažymi G. Petersas.
Kodėl reikėtų naudoti sintetinius valiklius, jei vanduo yra kietas?
„Valikliai (angl. detergent) yra pagaminti iš sintetinių junginių, kurie nereaguoja su kietu vandeniu, – teigia G. Petersas. – Būtent juos reikėtų rinktis, jei vanduo yra kietas“.
Tačiau valymo priemonių etiketės gali būti gana klaidinančios, nes jos ne visada atspindi valymo priemonės prigimtį. „Yra tokių priemonių, kurios vadinamos „indų plovikliais“, nors iš tikrųjų jos yra valikliai ir puikiai tinka kovai su muilo apnašomis, – pažymi G. Petersas. – Štai kodėl profesionalūs valytojai indų ploviklius naudoja valymo darbams“.
Taigi kaip suprasti, ar perkate valiklį? Išanalizuokite valymo priemonės sudėtį. Daug prekės ženklų etiketėse nurodo, kad tai yra „valymo pienelis“ ar „ploviklis“ (angliškuose pavadinimuose netgi figūruoja žodis „soap“), kad priemonė atrodytų natūralesnė, tačiau žvilgterėję į priemonės sudėtį galite greitai sužinoti, ar tai iš tikrųjų yra sintetinis valiklis. Natūralūs plovikliai gali turėti aliejų, glicerino, šarmų, gyvūninių riebalų ir eterinių aliejų, o valiklius sudaro labiau sintetinės medžiagos, pavyzdžiui, sintetiškai išgauti sulfatai (ieškokite angliško žodžio „petroleum“), optiniai balikliai, dažikliai ir kvapiosios medžiagos.
Kita vertus, kai kurios suyrančios ir aplinkai draugiškos valymo priemonės taip pat gali vadintis „valikliais“, bet neapsigaukite – jei jų sudėtyje nėra dirbtinių sulfatų, jos prilygsta muilui.
Jeigu etikečių analizė jums kelia pernelyg didelį galvos skausmą, tuomet ieškokite valymo priemonių, skirtų būtent kietam vandeniui.