H. Fordas buvo įžvalgus ir talentingas verslininkas. Nors jis suvokė, kad darbuotojai geriau dirbs, jei dirbs mažiau, imti pavyzdžio nebuvo iš ko. Juolab kad sumažindamas darbo dieną jis nesistengė pakelti produktyvumo, jis norėjo pagerinti pardavimus.
1926 metais interviu žurnalui „World's Work“ Fordas sakė: „Poilsis yra nepakeičiamas augančios vartojimo rinkos ingredientas, nes dirbantiems žmonėms reikia pakankamai laisvo laiko, kad jie galėtų naudoti įvairius produktus, įskaitant ir automobilius.“
Fordas tai suvokė labai anksti. 1914 metais, kai augo nedarbas ir mažėjo atlyginimai, jis atlygį savo gamykloje pakėlė dvigubai. Pagerėjo produktyvumas, žmonės jautėsi geriau ir dėjo daugiau pastangų bandydami kilti karjeros laiptais. 1922 metais Fordas priėmė sprendimą sumažinti darbo dienų skaičių iki 5. Iki tol darbininkai dirbdavo po 6 dienas per savaitę.
Nors Fordui rūpėjo būti mėgiamam ir gerbiamam, šiuos sprendimus jis priimdavo vedamas ekonominių išskaičiavimų. Jis tikėjo, kad daugiau laisvo laiko turintys darbuotojai išleis daugiau pinigų, ypač tokioms prekėms kaip automobiliai.
Kaip trumpesnė darbo savaitė atsiliepia verslui? 1926 metų rugsėjo 25 dieną Fordas įvedė 40 valandų darbo savaitę gamyklos darbuotojams. Greitai šis principas buvo pritaikytas ir biuro darbuotojams. Fordas suvokė, kad eina nepramintu taku, tačiau tikėjosi, kad jo pavyzdžiu paseks ir kitos gamyklos. Kuo daugiau laisvo laiko turės darbininkai, tuo daugiau prekių jie pirks.
1938 metais Jungtinių Valstijų Kongresas nustatė 44 valandų darbo savaitę, o po poros metų ji buvo sumažinta iki 40 valandų. Greitai tai tapo pasauliniu standartu, nors šiais laikais jau svarstoma darbo dieną dar labiau trumpinti.
