Tačiau toks skausmo vengimas yra pats tiesiausias kelias į priklausomybę. Taip teigia Stanfordo univesiteto (JAV) psichiatrijos ir medicinos profesorė Anna Lembke, kurios knygą „Dopamino tauta“ lietuviškai išleido leidykla „Liūtai ne avys“.
„Pagarsėjęs visuomenės nario apibūdinimas „darboholikas“. Bene dažniausias šis reiškinys čia, Silicio slėnyje, kur 100 valandų darbo savaitė ir darbinė parengtis 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę jau seniai yra tapusios norma.
2019 m., po trejų metų kasmėnesinių komandiruočių, nusprendžiau apriboti keliones, kad galėčiau palankiau derinti darbą ir šeiminį gyvenimą. Iš pradžių visiems aiškiai pasakydavau, kodėl taip darau: noriu daugiau laiko praleisti su šeima. Bet žmonės atrodydavo supykę ir įsižeidę, kad jų kvietimų atsisakau dėl tokios senamadiškos priežasties kaip „buvimas su šeima“. Ilgainiui ėmiau sakyti turinti kitų įsipareigojimų, – šie pasiaiškinimai nekeldavo tokio didelio pasipriešinimo. Panašu, kad darbas kitur buvo daug priimtinesnė priežastis.
Nematomų paskatų galime rasti visose įstaigose dirbančių žmonių darbo srityse – pradedant premijų ir akcijų skyrimo tikimybe ir baigiant pažadu paaukštinti. Netgi tokiose srityse kaip medicina sveikatos priežiūros darbuotojai apžiūri daugiau pacientų, išrašo daugiau receptų ir atlieka daugiau procedūrų todėl, kad yra skatinami taip elgtis. Kas mėnesį gaunu savo darbo našumo ataskaitą ir galiu pamatyti, kiek savo klinikai uždirbau pinigų.
Bet fizinis darbas, priešingai, vis labiau mechanizuojamas, tad tolstama nuo paties darbo apibrėžimo. Dirbant kažkur toli esantiems darbdaviams ribojamas savarankiškumas, nekokia finansinė nauda ir sunku apčiuopti bendrą tikslą. Atsiradus pavienių komponentų surinkimo linijų nebeliko užbaigtumo jausmo, sumažėjo ryšių su galutinio produkto vartotojais, o tai – labai svarbūs vidinės motyvacijos veiksniai. Taip susiformavo tam tikra pasaulėžiūra: „sunkiai dirbk ir daug linksminkis“ – po sunkios ir varginančios darbo dienos atsiduodama neįveikiamam vartojimo potraukiui.
Todėl nenuostabu, kad vos vidurinį išsilavinimą įgiję žmonės, kurių darbai menkai apmokami, dirba mažiau nei kada nors anksčiau, o labai išsilavinusių ir daug uždirbančių žmonių darbo valandos dar ilgesnės.
2002 m. 20 proc. geriausiai apmokamų darbuotojų buvo gerokai labiau linkę dirbti ilgesnes valandas nei 20 proc. mažiausius atlyginimus gaunančių darbuotojų, ši tendencija ir toliau išlieka panaši. Ekonomistai spėja, jog tai susiję su didesniais atlygiais tų, kas yra aprūpinimo maistu ekonominės grandinės viršūnėje.
