Personalo atrankų kompanijos vadovė – ieškantiems savo pašaukimo: yra vienintelis būdas sulaukti sėkmės

Užsiimti patinkančia veikla ir iš to gyventi – galbūt net sukurti klestintį verslą –ne vieno iš mūsų svajonė. Vis dėlto, tam pasiryžtame retas: „yra daugybė priežasčių, bet dažniausiai koją kiša tai, kad nerandame palaikymo ir bijome, kad nepavyks“, – sako tarptautinės personalo valdymo ir atrankų kompanijos „Soprana Personnel International“ įkūrėja Diana Blažaitienė.

Kodėl daugelis dirbame darbus, kurie mums netinka ir nepatinka, ką reikia apgalvoti, pasiryžus pabandyti verstis iš mėgstamos veiklos ir kokius konkrečius žingsnius žengti bei kaip nugalėti baimę, kad nepasiseks – „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso lektorė atvira: „Patirtis, kuri, kad ir kaip nemalonu, paprastai įgyjama ištikus nesėkmėms, versle yra vienas didžiausių privalumų“.

– Diana, kodėl įprasta dirbti tai, kas mums ne prie širdies?

– Manau, todėl, kad mes neskiriame laiko ar net nelaikome svarbiu dalyku pažinti save. Baigę mokyklą paprastai (ypač prieš kokį dešimtmetį) renkamės populiarią, prestižinę ar gerai apmokamą profesiją, nesusimąstydami, ar turime reikiamas savybes, ar mums patiks tai daryti.

Paskui imame jaustis ne savose rogėse, apima apatija, liūdesys – tai yra normalu, jei kas rytą atėjęs į darbą skaičiuoji, kiek dar laiko liko iki tol, kol eisi namo.

Žinoma, keisti darbą galima bet kada. Pirmas žingsnis siekiant suvokti, kokia veikla turėtume užsiimti, yra sąžiningas atsakymas sau pačiam: jei manęs nevaržytų jokie mąstymo stereotipai ir išorinės aplinkybės, ką dirbčiau?

Kitas žingsnis, kuo geriau pažinti save: kokia mano prigimtis, kokios stipriosios pusės, kas labiausiai vargina?.. Įvairių testų yra internete, galima kreiptis į karjeros konsultantą ir kitą kvalifikuotą specialistą.

Pati esu įsigilinusi į Rogerio Hamiltono sukurtą žmonių profiliavimo sistemą. Čia pagal prigimtinius talentus išskiriami aštuonių tipų žmonės. Tarkime, yra toks tipas „Žvaigždė“ (angl. Star). Šie žmonės geriausiai jaučiasi veiklose, kur reikia daug bendrauti. Pavyzdžiui, daryti pardavimus, rengti pristatymus ir pan. Jeigu jį visai dienai pasodinsime prie kompiuterio programuoti, natūralu, kad žmogui nesiseks, ilgainiui jis jausis išsekęs ir nepatenkintas.

– Puiku, jei žinai, kokia veikla patinka, galbūt tai jau yra tapę papildomu pajamų šaltiniu. O ką daryti, jei tai tik hobis (pavyzdžiui, patinka sportuoti ir galvoji, kad norėtumei tapti sporto instruktoriumi), bet nesi tikras, ar sugebėsi, patiks, seksis?

– Vienintelis būdas sužinoti yra daryti. Galbūt įmanoma baigti trenerių kursus, kol dirbate dabartiniame darbe? O baigus gal pavyktų pamėginti susirasti bent vieną ar du klientus ir treniruoti juos po pagrindinio darbo valandų.

Žinoma, saugiausia yra tuomet, kai einame dirbti sau jau žinodami, kad turime reikalingų įgūdžių, kad ta veikla patinka ir gausime bent šiek tiek pajamų.

Pavyzdžiui, Švedijoje kompanijų darbuotojai, kurie nori kurti savo verslą, gali gauti apie tris mėnesius atostogų. O po jų, jei nori, vėl sugrįžti į savo buvusią poziciją. Tai vienas iš būdų, kuriuo valstybė skatina verslumą. Juk kuo daugiau verslų, tuo daugiau darbo vietų.

– Vis dėlto jau keliolika metų dirbant tą patį darbą, turint finansinių įsipareigojimų, imti ir pakeisti veiklą nėra taip paprasta... O jei ir sukaupėme drąsą – ką reikėtų apgalvoti prieš šį žingsnį žengiant?

– Labai svarbu rasti žmonių, kurie palaikytų. Vienais metais renginyje „Moters vizija“ skaičiau pranešimą ir paklausiau dalyvių, kas sustabdo jas nuo svajonių siekimo. Gavau beveik 200 atsakymų ir didžioji jų dalis buvo: „Neturiu palaikymo“.

Tai net neturi būti artimiausi žmonės. Gali būti bendraminčių būrelis, bendruomenė, mentorius, kuris ne tik įkvėps, bet ir padės pamatuoti, kiek ir ko konkrečiai jau padarei, kad savo tikslą pasiektum.
Ir palaikymo nereikia tikėtis, jo reikia ieškoti patiems.

Kitas dalykas – eikia susiplanuoti konkrečius darbus: ką ir kada padarysiu. Užsirašyti, pavyzdžiui, penkis ir juos išdėstyti pusmečio bėgyje.

Taip pat labai svarbu pasiskaičiuoti, kiek reikės pinigų, kol įsibėgėsiu. Ar bus iš ko gyventi? Kiek kainuoja laiko atlikti tam tikrą darbą ir kokia vertė sukuriama. Dažnai nutinka taip, jog nuvertiname savo darbo laiką. Dirbame daug, o uždirbame per mažai.

Nereikėtų bijoti, kad pinigai pasibaigs, nes visada galima grįžti į darbo rinką ir gauti stabilias pajamas.

Kitas dalykas, svarbu žinoti savo ilgalaikį tikslą. Ko aš tikiuosi po trijų ar penkių metų. Galbūt turėti visoje šalyje veikiantį sporto klubų tinklą mezgyklą, kuri eksportuos gaminius į užsienio šalis? Ar tiesiog treniruoti žmones, savo rankomis megzti ir pardavinėti mezginius?

Ko dar reikėtų nepamiršti – apdovanoti save už pasiekimus ir žymėtis progresą. Tai labai svarbu, kad neprarastume noro ir motyvacijos veikti.

– Jei nepavyko savęs realizuoti ten, kur tikėjomės. Kaip neprarasti savivertės?

– Reikėtų mąstyti taip, kad vistiek yra geriau pabandyti, kad ir nepavyks kaip norėjosi, nei likusį gyvenimą galvoti: „O jeigu būčiau pabandęs...“

Pažįstu vieną moterį, kuri norėjo turėti savo vaistinę. Dar ir dabar, praėjus kokiai dvidešimčiai metų, kai jai ta svajonė gimė, dažnai tenka išgirsti, kaip ji apgailestauja, kad net nepamėgino.

Turi stengtis maksimaliai, bet ir suprasti, kad arba pavyks, arba ne. Ir kartais tai priklauso ne nuo mūsų, bet įvairių išorinių aplinkybių, kurių niekas negali numatyti. Pabandžius bent jau bus galima sakyti, kad ėmėmės veiksmų, o ne tik svajojoje ar kalbėjome.

– „WoW University“ Ateities įgūdžių kurse skaitysite paskaitą apie tai, kaip asmeninių talentų pagalba susikurti sėkmės formulę. Kas gi yra ta sėkmė? Kaip ją pamatuoti?

– Mes Lietuvoje sėkmingais save laikome tuomet, kai klestime finansiškai. Vis dėlto, man atrodo, kad sėkme galime vadinti ir tai, kad mums pavyko įgyvendinti savo sumanymą, šiuo atveju, pakeisti veiklą, netgi, jei tai neatnešė tokio rezultato, kokio tikėjomės.

Retai būna taip, kad iš karto atrandi tai, ką gali vadinti savo pašaukimu, ir tai tampa pragyvenimo šaltiniu. Išbandę vieną kelią galime rinktis kitą, svarbiausia, kad nesėdime rankų sudėję ir neaimanuojame, kaip mums blogai ne savo rogėse sėdėti.