Tyrimas apie jaunuosius mokslininkus atskleidė, kad net 81 proc. doktorantų jaučiasi išsekę

Šiemet Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga (LJMS) vykdė Doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimą. Paaiškėjo, kad net 81 procentų doktorantų jaučiasi išsekę, o studijas dažnas nutraukia, nes nebemato prasmės, karjeros galimybių. Kokios išsekimo priežastys? Ką reikėtų keisti aukštojo mokslo sistemoje, kad situacija pagerėtų? Apie tai pasakoja tyrimo vykdytojas Vilniaus universiteto Psichologijos instituto dėstytojas dr. Arūnas Žiedelis.

– Kaip sekėsi vykdyti tyrimą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte kartu su Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga jį rengdami?

– Sekėsi gerai. Sunkiausias darbas buvo padarytas iki tyrimo – turėjome susidėlioti ir nuspręsti, ką matuosime. Doktorantūroje daug visko vyksta, bet tyrime visų aspektų neapimsi, turi koncentruotis. Pabaigus pasirengimo darbus, liko tik labai paprastas dalykas – kviesti doktorantus anketą užpildyti. Mano pirminis tikslas buvo 300 užpildytų anketų. Vėliau jis pakilo iki 500, o galiausiai sulaukėme 633 užpildytų anketų. Nustebau, kad pasiekėme tokį gerą rezultatą.

Į tyrimą įdėjome atvirą klausimą, kurį įprastai retas užpildo. Visgi sulaukėme labai daug atsakymų, komentarų. Jei žmogus bent 20 minučių pildęs anketą, dar randa laiko ir noro parašyti keletą pastraipų, tai rodo, kad užkabinome kažką svarbaus.

– Papasakokite plačiau, kokių komentarų, atsakymų į atvirą klausimą sulaukėte?

– Mane sukrėtė, kad žmonės dalijasi apie labai destruktyvius santykius su vadovais, kolektyvais, susiduria su patyčiomis. Jų komentaruose papasakota daug necivilizuoto elgesio su doktorantais: žeminimo, iškreipto santykio, grasinimų, spaudimo. Vienas doktorantas (-ė) tyrimo anketoje paliko atsiliepimą, kad vadovas (-ė) grasina „iškasti grabą“. Žvelgiant iš psichologinės pusės, žmogų gali motyvuoti arba gąsdinti. Abiejų dalykų daryti vienu metu negali.

– Kokias esmines problemines sritis, lemiančias prastą doktorantų savijautą, kritusį produktyvumą bei pasirinkimą nebetęsti studijų atskleidė tyrimas?

– Pirmiausia reikia pasakyti, kad įvairovė tarp doktorantų labai didelė. Tačiau tyrimas parodė, kad 81 proc. doktorantų jaučiasi išsekę. Legitimizavome, jog išsekimas nėra išskirtinai tik paties doktoranto problema. Jis susiduria su daug struktūrinių, sisteminių problemų.

Tyrimas atskleidė tamprų ryšį tarp įsitraukimo į studijas ir jų metimo. Nustatėme, kad doktorantai nutraukia studijas ne dėl išsekimo, bet dėl motyvacijos nebuvimo. Taip pat ir priežastys, kodėl žmonės yra nemotyvuoti ir kodėl nutraukia studijas yra tapačios. Abu dalykai labai tampriai susiję su jaučiama galimybe tobulėti. Atviruose klausimuose pastebėjome, kad doktorantai skundžiasi beprasmėmis veiklomis, pvz., dažnas jas siejo su privalomais egzaminais, bendrųjų gebėjimų mokymais. Ar tikrai siaubingai užimtam ir išsekusiam 30-mečiui reikia ugdyti bendruosius gebėjimus?

– Paplitusi nuomonė, kad buvimas doktorantu reiškia nerimą, depresiją. Bet svarbu pabrėžti, kad pastebėjus įvairius psichologinius, sveikatos sutrikimus, nusprendus gydytis, greičiausiai teks pasiimti akademines atostogas. Tai reiškia, kad doktorantas neteks stipendijos, o negaudamas ligos išmokos, turės ieškotis papildomų pajamų.

– Taip, tai mūsų teisinės bazės problema. Politiniu požiūriu turėtume kelti šiuos klausimus. Studijuojant doktorantūroje tikimybė, kad vieną dieną atsibudęs suprasi, kad nebegali pasikelti iš lovos, yra padidinta, o tau lieka tik alternatyvos – arba eiti per „negaliu“, arba likti be pajamų.

Doktoranto stipendija siekia vidutinį Lietuvos atlyginimą – apie 880 eurų „į rankas“. Galėtume sakyti, kad doktorantai neturėtų skųstis gaudami tokias pajamas. Tačiau susirgus, gimus vaikui, pasiėmus akademines atostogas ar bandant gauti banko paskolą bus labai sudėtinga, nes stipendija nėra atlyginimas, nėra kaupiamas darbo stažas, nėra mokamos tėvystės/ motinystės, ligos išmokos.

– Dėl to doktorantai dirba savo studijų institucijose, o dažnas netgi ir visiškai su mokslu nesusijusius darbus. Ar tą atskleidė ir tyrimas?

– Mūsų tyrimas parodė, kad 90 proc. doktorantų dirba ir vidutiniškai tam skiria apie 30 val. per savaitę. Kiek lieka laiko doktorantūrai?

Universitetuose veši požiūris į doktorantą kaip į studentą. Toks požiūris labai ydingas, nes nematomas visas žmogus, bet tik viena jo funkcija. Doktorantas nėra vien studentas, nes dėl ydingos sistemos priverstas dirbti. Vidutinis tyrime dalyvavusio doktoranto amžius 32 metai. Tokiu metu vyksta labai rimtas gyvenimo etapas, žmogus kuria savo materialinę bazę.

– Ar tyrime išryškėjo disertacijos vadovo vaidmuo?

– Vadovas yra vienas iš asmenų, kurie palaiko doktoranto motyvaciją. Jau sakiau, kad doktoranto motyvacija susijusi ir su ketinimais nutraukti studijas. Vadovas veikia abu dalykus. Iš esmės geri santykiai su vadovu, jo parama, kompetencija (ja doktorantai irgi skundžiasi) gali stipriai motyvuoti ir atvirkščiai. Labai natūralu, kad vadovas yra labai kompetentingas, bet gali nesusiklostyti bendradarbiavimas ir tai gali būti ne vieno doktoranto kaltė. Bet vadovą pakeisti labai sudėtinga.

– Kokį studijų įstaigų vaidmenį doktorantų motyvacijai ir įsitraukimui atskleidė tyrimas?

– Doktorantai atkreipia dėmesį, kad norėtų iš studijų įstaigų gauti daugiau aiškumo, apibrėžtumo. Vienas iš veiksnių, susijęs su pasitenkinimu studijomis ir išsekimu – administraciniai trukdžiai. Tie doktorantai, kurie juos dažniau patiria, yra mažiau patenkinti studijomis ir dažniau išsenka.

– Ką galėtų daryti doktorantas, kad jo motyvacija ir įsitraukimas, produktyvumas būtų geresni?

– Žinutė būsimiems doktorantams – atsakingai rinkitės disertacijos vadovą. Santuoką galite nutraukti, bet atsisakyti vadovo negalite (juokiasi).

Taip pat lūkesčiai doktorantūrai turėtų būti adekvatūs. Neretai doktorantai įstoja turėdami didelius lūkesčius, kaip nuvers pasaulį, padarys tai, ko niekas iki šiol nepadarė. Svarbu realistiškas savo galimybių vertinimas. Man patinka kolegės pasakymas, kad baigus rašyti disertaciją atrodo, kad tai tik oro pagadinimas prieš škvalą. Tai pirmieji jaunojo mokslininko žingsniai. Kartais sakoma, kad disertacija yra tavo vizitinė kortelė, bet tikrai ne. Tavo tikslas pabaigti doktorantūrą ir apsiginti laipsnį nesusigadinus sveikatos, gyvenimo, nenusimušus motyvacijos. Turi stengtis save patausoti.
Palinkėčiau bendrauti su kolegomis, nes iš jų galima gauti daug pagalbos, susivokti lūkesčiuose, įvairiuose studijų niuansuose.

– O kaip galėtų pagelbėti disertacijos vadovas? Doktorantui vadovauti nėra lengva, nes reikia laviruoti tarp savarankiško jo tyrimo ir pagalbos.

– Pirmiausia reikėtų žmogiškumo ir santykio. Nėra lengva pasakyti, kiek doktorantui reikėtų padėti ar duoti savarankiškumo. Kiekvienas atvejis unikalus, bet svarbu nepamesti santykių dėmens. Neužtenka būti geru mokslininku, pateikti metodikas, duoti pasiskaityti straipsnių, bet reikia elementaraus santykio, rūpesčio.

– O ką turėtų padaryti doktorantūros studijas vykdanti įstaiga, kad padėtų doktorantams sėkmingiau studijuoti ir apsiginti disertacijas?

– Labai svarbu gerinti vadovų atranką, peržiūrėti funkcijas, suvaldyti administracinius trukdžius, aiškiai komunikuoti, ką doktorantas turi padaryti, kokios priemonės, ištekliai jam prieinami. Dažnai doktorantai tos informacijos neturi ir neretai nežino, kaip ją sužinoti, kaip suformuluoti klausimą, kad gautų atsakymą. Džiaugiuosi, kad po vasario mėnesį vykusio susitikimo su Vilniaus universiteto administracija atsirado gidas doktorantams, kuriame sudėti dažniausiai doktorantų užduodami klausimai ir atsakymai į juos. Labai paprastas dalykas. Tą galėtų padaryti visos institucijos.