Ne mažesnė problema ir su paprastais darbuotojais – verslininkai sunkiai suranda ir statybininkų bei vairuotojų. Dėl to įmonės vis dažniau žvalgosi į rytų šalis, iš kurių vilioja darbuotojus į Lietuvą. Tačiau tokie žmonės Lietuvoje susiduria su reikalavimų ir taisyklių pinklėmis, dėl kurių jiems įsikurti ir gauti leidimą dirbti Lietuvoje tampa be galo sunku, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pertekliniai reikalavimai – kvotos darbuotojams ir gyvenamosios vietos deklaravimas
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria atvykstantieji dirbti Lietuvoje – neproporcingi ir kartais nelogiški įstatymų reikalavimai, išduodant leidimus gyventi Lietuvoje. Vienas iš tokių reikalavimų yra sutikimas suteikti gyvenamąją patalpą užsieniečiui, kuris turi būti pateikiamas iš anksto, t. y. dar tik kreipiantis dėl leidimo gyventi išdavimo. Suprantama, kad valstybės institucijos turi žinoti, kur gyvens užsienietis, tačiau reikalavimas iš anksto pateikti patalpų savininko sutikimą arba viešame registre įregistruotą patalpų nuomos sutartį visam būsimojo leidimo gyventi galiojimo laikotarpiui yra tiesiog neadekvatus siekiamam tikslui.
Tinkamo būsto paieška paprastai reikalauja laiko, o patalpų nuomotojai dažnai nenori iš anksto įsipareigoti nuomoti būstą iš karto dvejiems arba trejiems metams dar gerai nepažįstamam nuomininkui. Taigi lygioje vietoje atsiranda problema, kuri sukelia nemažai rūpesčių užsieniečiams. Visiškai pakaktų įpareigoti užsienietį pateikti sudarytą nuomos sutartį ir deklaruoti gyvenamąją vietą per 1 ar 2 mėnesius nuo leidimo gyventi išdavimo.
Balandžio mėnesį Vyriausybė pritarė idėjai, kad Lietuvoje nuo maždaug 2021-ųjų turi būti taikomos darbuotojų kvotos atvykstantiems dirbti trečiųjų šalių užsieniečiams. Kvotų nustatymą reglamentuojančios nuostatos jau yra įtvirtintos Užsieniečių teisinės padėties įstatyme ir įsigalios nuo kitų metų liepos 1 d. Kvotą kas metus nustatys Socialinės apsaugos ir darbo ministras, suderinęs su vidaus reikalų ministru. Teigiama, kad kvotos nebus taikomos aukštos kvalifikacijos darbuotojams, tačiau ir šiems darbuotojams ribojimų gausu.
Tai yra protekcionistiškas sprendimas, kuris apriboja darbo rinką. Kyla natūralus klausimas – ar tikrai užsieniečiai atima darbo vietas iš mūsų šalies gyventojų? Oficialioji statistika rodo, kad Lietuvoje nedarbas siekia 5,7 proc., o nuolatos yra apie 20 tūkstančių laisvų darbo vietų. Problema yra ta, kad lietuviai ne visada nori dirbti tuos darbus, kuriuos mielai atlieka užsieniečiai. Mūsų šalies gyventojai mieliau renkasi emigraciją ir darbą Jungtinėje Karalystėje ar Norvegijoje, bet ne Lietuvoje. Toks sprendimas gali iš dalies riboti Lietuvos bendrovių veiklą, nes netolimoje ateityje gali būti jiems apribota galimybė samdyti darbuotojus.
Aukštos kvalifikacijos darbuotojų sunkumai
Kvalifikuotų darbuotojų labiausiai trūksta Klaipėdos regione, kur šį faktorių kaip svarbiausią verslo problemą įvardina 50 proc. verslininkų. Taip pat sudėtinga situacija Vilniaus regione, kur kvalifikuotų darbuotojų neranda 46 proc. verslininkų ir Utenos (43,5 proc.) bei Marijampolės (41 proc.) regionuose.
Aukštos kvalifikacijos ne Europos Sąjungos šalių gyventojai norėdami dirbti Lietuvoje privalo gauti vadinamąją Mėlynąją kortelę – tai leidimas teisėtai apsigyventi ir dirbti aukštos kvalifikacijos darbą.
Valstybės narės nustato skirtingą Mėlynosios kortelės galiojimo laikotarpį, kuris gali būti nuo vienų iki ketverių metų. Lietuvoje šis dokumentas dažniausiai išduodamas trejiems metams. Jei darbo sutartis sudaryta trumpesniam laikotarpiui nei trejiems metams, tai Mėlynoji kortelė išduodama darbo sutarties laikotarpiui ir dar trims mėnesiams. Aukštos kvalifikacijos užsieniečio šeimos nariai gali kartu atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jiems leidimas laikinai gyventi išduodamas tokiam pačiam laikotarpiui, kaip ir Mėlynosios kortelės turėtojui.
Tačiau niekas neatsižvelgia į tai, kad sąvoka „šeima“ ir supratimas apie tai yra skirtingas Lietuvoje ir tokiose šalyse kaip Kazachstanas, Indija, Gruzija ar kitose Artimųjų Rytų šalyse. Šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad kartu su aukštos kvalifikacijos užsieniečiu į Lietuvą gali atvykti jo šeima – žmona ir vaikai iki 18 metų. Tai sukelia labai daug problemų, kadangi nors vaikui gali būti ir 19 metų, jis dar yra pilnai priklausomas nuo tėvų, dar vis mokosi mokykloje, o gauti leidimą gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu jis jau negali. Dėl to tėvams persikeliant į Lietuvą darbo tikslais, šeima išskiriama.
Tas pats galioja ir kalbant apie tėvus – daugelyje šalių yra priimta, kad vaikai rūpinasi tėvais, ypač jeigu jie yra garbaus amžiaus. Vėlgi, gauti leidimą tokiems žmonėms gyventi Lietuvoje sunku, nes reikia įrodyti, kad atvykti norintys tėvai yra išlaikomi vaikų ir kad kiti šeimos nariai negali pasirūpinti tėvais.
Minimalus maksimaliai didelis atlyginimas
Vienas pagrindinių reikalavimų aukštos kvalifikacijos užsieniečiams įsidarbinti Lietuvoje yra atlyginimo dydis. Visais atvejais užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis nei pusantro Statistikos departamento kas ketvirtį skelbiamo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Tačiau norint išvengti sudėtingos užsieniečio atitikimo Lietuvos darbo rinkai procedūros Užimtumo tarnyboje, užsieniečio atlyginimas turi siekti mažiausiai 3 vidutinius statistinius darbo užmokesčio dydžius arba užsieniečių profesija turi būti įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą.
Tas trūkstamų aukštos kvalifikacijos profesijų sąrašas šiuo metu apima tik 55 profesijas, tarp kurių pusė yra su informacinėmis technologijomis susijusios specialybės, o kita pusė – daugiausia gamybos, laivų, aviacijos inžinieriai. Dažnai darbdaviai neranda šiame sąraše kviečiamo užsieniečio profesijos ir yra priversti registruoti laisvą darbo vietą ir kreiptis į Užimtumo tarnybą leidimo įdarbinti užsienietį.
Šiuo metu vidutinis darbo užmokestis šalyje siekia apie 1290 eurų (be individualių įmonių), neatskaičius mokesčių. Atitinkamai, norint greitai įdarbinti reikalingą užsienio specialistą, darbdavys turi jam pasiūlyti apie 3900 eurų, neatskaičius mokesčių, per mėnesį. Tai reiškia, kad darbuotojas „į rankas“ mažiausiai turi gauti apie 2300 eurų. Be to, darbdavys taip pat privalo šį darbo užmokestį visą laiką didinti atsižvelgiant į vidutinio darbo užmokesčio pokyčius ir tokiu būdu prisiimti papildomas finansines bei administravimo sąnaudas.
Žinoma, toks reguliavimas nėra naujovė pasaulyje ir turbūt geriausiai tai pasiteisina Japonijoje, kur atvykę užsieniečiai iš darbo rinkos stumia vietos aukštos kvalfikacijos darbuotojus, tačiau mūsų šalyje situacija priešinga – Lietuvoje trūksta net 13 tūkst. informacinių technologijų (IT) specialistų ir ne visi iš šių specialistų yra trūkstamų aukštos kvalifikacijos profesijų sąraše, Beje, ES direktyva dėl trečiųjų šalių aukštos kvalifikacijos specialistų darbo, kuri yra įgyvendinta Lietuvos įstatymuose, numato galimybę taikyti mažesnį darbo užmokesčio lygio reikalavimą nei 1,5 šalies vidutinio statistinio atlyginimo. Tačiau Lietuva šiuo reikalavimu nesinaudoja ir, kaip minėta, taiko papildomus darbo užmokesčio reikalavimus.
Perteklinių reikalavimų yra ir aukštos kvalifikacijos užsieniečiui, keičiant darbdavį arba laikinai netekus darbo. Dėl blogai arba nepakankamai sureglamentuotų procesų užsieniečiams tenka varstyti migracijos įstaigų duris ir gaišti brangų laiką painioms procedūroms.
Nors viešumoje vyrauja nuomonė, kad IT specialistai uždirba labai daug, tačiau viskas yra kiek kitaip – IT specialistai uždirba daugiau nei tokio pat lygio specialistas dirbdamas kitą darbą, tačiau atlyginimus, kurie yra didesni kaip 2000 eurų į rankas, gauna tik 5–7 metus rinkoje dirbantys specialistai, o didžiausias trūkumas yra specialistų, kurių atlyginimai siektų 1500-2000 eurų. Todėl toks reikalavimas neatitinka dabartinių rinkos poreikių ir tendencijų.
Būtent todėl turime labai prastą situaciją su tokių specialistų įdarbinimu Lietuvoje – kiekvienais metais į Lietuvą aukštos kvalfikacijos specialistų atvyksta dirbti keli šimtai, o mums jų reikia tūkstančių! Tokiais tempais mes niekada neišspręsime specialistų trūkumo problemos, o mūsų šalyje veikiančios bendrovės vis labiau susidurs su specialistų stygiaus problema bei būsime vis mažiau patrauklūs investicijoms.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad Lietuvoje veikia sistema, kuri pasiteisintų šalyse, kuriose yra gausu specialistų ir darbuotojų, tačiau juos iš darbo rinkos stumia atvykėliai, kurie dirba už daug mažesnius atlyginimus. Lietuvoje taip nėra, mes turime priešingą situaciją – dėl didžiausių emigracijos mastų visoje Europos Sąjungoje mums trūksta žmonių, kurie dirbtų įvairius darbus ir Lietuva turi sudaryti sąlygas visiems norintiems čia įsikurti, dirbti ir mokėti mokesčius.
Nuo ko pradėti? Labiausiai trūksta dialogo tarp valdžios ir verslo. Verslas yra pagrindinis darbdavys ir mokesčių mokėtojas, kuriam reikia padėti ir skatinti, bet neprikurti nereikalingų, perteklinių ir neįgyvendinamų reikalavimų. Mes gyvename globaliame ir nuolatos besikeičiančiame pasaulyje, todėl Lietuva turi prie to prisitaikyti ir būti atvira naujovėms ir žmonėms.