„Socialinė atskirtis – devyngalvis slibinas, bujojantis ten, kur atsiveria ne tik nelygybės praraja, bet ir stereotipinis mąstymas, požiūrio barjerai, apribojantys žmonių pasirinkimus. Lietuvoje viena ryškiausių socialinės atskirties sukeliamų problemų yra emigracija, nes kai prarandame žmones, galima sakyti, pamažu prarandame ir šalies ateitį“, – įsitikinęs profesorius B. Gruževskis.
Vokietijoje integruotis padeda mentoriai
Jo teigimu, socialinėje atskirtyje atsidūrę žmonės, bandydami integruotis į darbo rinką bei visuomenę, susiduria su įvairiomis problemomis. Neretai žmonėms su negalia įgyti aukštąjį išsilavinimą kliudo nepritaikyta aplinka. Surasti galimybes integruotis į visuomenę sunku ir gyvenant šalies atokesnėse gyvenvietėse, kur trūksta darbo vietų, užimtumo centrų. Ypač sudėtinga tiems, kurių gyvenimas pažymėtas etikete: „buvęs kalinys“, „buvęs narkomanas“, „buvęs alkoholikas“.
„Natūralu, kad šalies įmonių vadovai dažniausiai neturi papildomų laiko resursų domėtis, kaip dirbti su tokiais žmonėmis, todėl galvoje prisikuria nebūtų scenarijų ir įvairių stereotipinių nuostatų. Tačiau visa tai yra mitai. Vokietijoje jau daugelį metų taikoma praktika, padedanti lengviau „ištraukti“ žmones iš socialinės atskirties. Ten jie įdarbinami kartu su asistentais-mentoriais, kurie lydi juos visame adaptacijos procese, pataria, padeda su svarbiausiais klausimais. Ir darbdaviai, ir patys darbuotojai tuomet jaučiasi saugesni bei ramesni“, – sako profesorius B. Gruževskis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) inicijuotos kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ metu „Spinter tyrimų“ atlikta gyventojų apklausa parodė, jog integruotis darbo rinkoje socialinės atskirties asmenims – itin sudėtinga. Apklausos parodė, kad būdami darbdavio vietoje vos 3 proc. gyventojų sutiktų įdarbinti žmones. Žmones, išėjusius iš įkalinimo įstaigų, priimtų tik 8 proc. šalies gyventojų, besigydžiusius nuo alkoholio priklausomybės – vos 20 proc., buvusius benamius – 23 proc.
Yra ir nemotyvuojančių išmokų problema
Ekonomistas B. Gruževskis įsitikinęs, kad sričių, kuriose socialinę atskirtį patiriantys žmonės galėtų dirbti, yra daug – nuo inžinerijos iki architektūros, tik šiam tikslui nepakankamai išnaudojamas viešasis sektorius, pavyzdžiui, savivaldybės įmonės, ir socialiniai darbuotojai, kurie, anot jo, turėtų aktyviau dalyvauti padedant įdarbinti socialinę atskirtį patiriančius žmones.
„Iš kitos pusės, grįžti į darbo rinką socialinėje atskirtyje atsidūrusių žmonių kartais nemotyvuoja ir socialinės išmokos, bet su šia problema susiduriame ne tik mes, bet ir visas pasaulis. Štai Vokietijoje pašalpos yra dešimt kartų didesnės nei Lietuvoje. Didelė dalis žmonių, turinčių mažesnius standartus ir ambicijas, tenkinasi išmokomis ir grąžinti tokį žmogų į darbo rinką, kai nėra vidinio noro, jau labai sunku. Šiuo metu ši sritis yra tobulinama, žmonės turi galimybę susirasti darbą, neprarandant dalies socialinių išmokų ir taip jaustis užtikrintiems, kad jeigu ir praras darbą, turės „avarinį išėjimą“, – teigia ekonomikos profesorius.
Konferencijoje – skirtingos darbdavių patirtys
Kaip keisti stereotipinį požiūrį socialinės atskirties gyventojų atžvilgiu ir spręsti sklandų jų įdarbinimo procesą, įmonių vadovai, akademinio pasaulio atstovai ir sprendimų priėmėjai diskutuos darbdaviams skirtoje SADM inicijuotoje konferencijoje „Daugiau nei darbdavys“ lapkričio 21 dieną viešbutyje „Hilton Garden Inn“ Vilniuje.
Konferencijoje sėkmės pavyzdžiais dalysis „Burokėlis ir krapas“ direktorė Odeta Bložienė, kuri atskleis didžiausias išmoktas pamokas ir gautas patirtis, įdarbinant „kitokius“ žmones. 15-os metų salotų ruošimo patirtį turinčio baro „Mano Guru“, kuriame įdarbiname priklausomybių turėję darbuotojai, direktorė Reda Sutkuvienė parodys, kokią naudą verslui ir visuomenei gali atnešti tokių žmonių įdarbinimas. O Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Ekonominės valdysenos pareigūnas Ričardas Gaurys apžvelgs bendrą integracijos situaciją Lietuvoje ir Europoje. Visa konferencijos programa – kampanijos puslapyje.
Ši konferencija yra socialinės komunikacijos kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ dalis, kurios tikslas – keisti visuomenės ir darbdavių nuostatas, siekiant parodyti, kad darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.