Katastrofiška situacija vandentvarkos sektoriuje: specialistų trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse

Visos šalies vandentvarkos įmonės susiduria su katastrofiniu specialistų stygiumi. Vilniaus Gedimino technikos universitetas („Vilnius Tech“) neberuošia vandentvarkos inžinierių, nes abiturientai tiesiog nestoja į šią specialybę. Jie nerengiami ir kitose šalies aukštosiose mokyklose. Kai kurių savivaldybių vadovai jau rengiasi piniginėmis išmokomis privilioti vandentvarkos inžinierius. Panašiu principu į regionus viliojami mokytojai ar gydytojai.

„Dzūkijos vandenų“ bendrojo skyriaus viršininkė Rasa Lukšienė pripažino, kad rasti kvalifikuotų vandentvarkos specialistų yra sudėtinga. „Netrukus į užtarnautą poilsį vienas po kito išeis „kertiniai“ specialistai – vandentiekio cecho viršininkas, gamybos departamento vadovas. Energetikos, automatikos srityje rasti kvalifikuotą specialistą taip pat gana sudėtinga“, – sako R. Lukšienė.

„Varėnos vandenys“ neranda vandentvarkos ar statybos inžinieriaus, taip pat susiduriama su suvirintojų, tekintojų, elektrikų trūkumu. Pasak bendrovės vadovo Eimanto Kirkliausko, jei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nesiims veiksmų spręsti šią problemą, greitu metu nebus tinkamų darbuotojų likviduoti vandentvarkos infrastruktūros avarijas ir gedimus. „Esami darbuotojai išeina į pensiją, – sakė E. Kirkliauskas. – Problema vis gilės, tad būtina tai spręsti čia ir dabar“.

„Vilnius tech“ Aplinkos inžinerijos fakulteto docentas Mindaugas Rimeika teigia, kad su katastrofiniu specialistų stygiumi susiduria ir Danija ar Švedija. Ten geriausiuose Šiaurės šalių universitetuose vandentvarką studijuoja po 10 žmonių, ir iš jų du trečdaliai studentų būna užsieniečiai. M. Rimeika minėjo keletą galimų išeičių – šilumininkai, vandentiekiečiai ir kelininkai visaapimančia informacine akcija bendrai turėtų vilioti pasirinkti inžinerines profesijas. Kitas galimas variantas – atskirose didžiosiose įmonėse įrengti perkvalifikavimo bazę kaip kad buvo sovietiniais laikais.

„Per 30–40 valandų kursą būtų pristatomi bent jau vandentvarkos pagrindai“, – sakė „Vilnius Tech“ atstovas.

„Visaverčio inžinieriaus kursuose neparengsi, bet didžiąsias spragas galima užkamšyti, – dalijosi mintimis M. Rimeika. – Tačiau jaunų specialistų rengimas išlieka atviras, nes po kelerių metų universitetuose neliks darbuotojų, kurie galėtų dėstyti vandentvarką. O po 10 metų vėl reikės pradėti kurti studijų programas nuo nulio, nes nebebus nei materialinių išteklių, nei dėstytojų. Didžiausia tikimybė, kad po dešimtmečio reikės siųsti studentus mokytis į užsienį ir grįžus atidirbti pagal paskyras“.

„Banalu bambėti, tačiau maždaug iki 2010 metų dirbti vandentvarkos įmonėse buvo prestižas. Niekas nesistebėdavo, kad drauge darbuojasi tėtis su sūnumi ar net visa šeima. Tai net buvo skatinama“, – pamena Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) asociacijos prezidentas Bronius Miežutvaičius.

„Vandentiekiečių „šeimos“ nebuvo išimtis – nemažai jų buvo tarp kelininkų ar šilumos tiekimo įmonėse. Priežasčių kodėl trūksta darbuotojų yra ne vien nepakankamas atlygis už darbą, – dėstė B. Miežutavičius. – Kelerius metus trukusi arši kritika dėl giminių įdarbinimo grįžo bumerangu. Retas vadovas dabar ryžtasi pakviesti darbuotis tėvą su sūnumi mechaniku ar tekintoju. Ir tai yra blogai, visais laikais, ir ne tik Lietuvoje, vandentiekininko darbas buvo prestižinis ir ne mažiau reikalingas, kaip gaisrininko ar gydytojo. Belieka tikėtis, kad šiais klimato kaitos laikais vandentvarkos specialistų darbas bus pastebėtas ir visuomenės deramai įvertintas“, – sako ilgametis „Vilniau vandenų“ generalinis direktorius, o dabar LVTA vadovas Bronius Miežutavičius.

B. Miežutavičius savivaldybėms, vandentvarkos įmonių akcininkėms, pataria kiek įmanoma kilstelti atlyginimų kartelę.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2021 m. skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis vandens tiekimo, nuotekų valymo, atliekų tvarkymo ir regeneravimo sektoriuje buvo 1439,60 eurų.