Lietuvoje gyvenanti ukrainietė Viktorija: niekas negali apkaltinti mano tautiečių agresija – jie šilti, darbštūs, svetingi žmonės

Nerasime žmogaus Lietuvoje, kurio nebūtų paveikęs karas Ukrainoje – šitam siaubui niekas negali likti abejingas. Įmonės „Nordcurrent“ direktorę Viktoriją Trofimovą (41 m.) jis palietė ypač – Lietuvoje gyvenanti moteris yra kilusi iš Ukrainos. „Daugeliui žmonių gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo iki šiol“, – atsidūsta moteris, kurios vadovaujamoje įmonėje dirba ir 120 ukrainiečių.

Manė, kad žmonės jau kitokie

Viktorija – meilės emigrantė, kuriai pažintis su lietuviu daugiau nei prieš 20 metų buvo lemtinga. Moteris ištekėjo ir apsigyveno Lietuvoje.

„Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad nutiks tokia situacija. Ji baisi. Nežinau net, kaip ir kokiais žodžiais nusakyti tą siaubą, kurį išgyvenau sužinojusi apie karą – tai mane lydi iki šiol. Nors Ukrainoje nebegyvenu, tačiau ten liko mano giminaičiai, artimieji, vaikystės draugai. Taip, nemažai žmonių bėga iš Ukrainos, tačiau dauguma jų lieka savo tėvynėje, nes dėl vienos ar kitos priežasties negali, o gal nenori išvažiuoti. Ir man sunku net įsivaizduoti, ką jie ten išgyvena“, – pasakoja iš Charkivo kilusi įmonės vadovė.

Su artimaisiais, likusiais Ukrainoje, moteris nuolat palaiko ryšį – daugiausia tai yra vyresnio amžiaus žmonės. „Man spaudžia širdį pagalvojus, kiek jiems reikia stiprybės siekiant visa tai ištverti“, – sako p. Viktorija.

Žinią apie karą Viktorija išgirdo iš tėvų, kurie paskui dukrą taip pat atsikraustė į Lietuvą. „Man sako: paskaityk naujienas. Aš nepatikėjau... Iki šiol rytais nubudus pirma mintis būna, kad viskas mūsų gyvenime yra gerai, o tada staiga prisimenu karą ir suprantu, kad niekada nebebus kaip buvo“, – apie milijonus žmonių tiesiogiai paveikusį karą sako moteris.

Nei Viktorija, nei jos tėvai nemanė, kad tokia diena gali ateiti. Priešingai, įmonės „Nordcurrent“ vadovė ruošėsi su darbuotojais vykti į Ukrainą pas kolegas – kelionė buvo numatyta vasario pabaigoje – kitą savaitę, kai prasidėjo karas.

„Manau, šiuolaikiniame pasaulyje tokio kraupaus dalyko kaip karas išvis negali būti. Maniau, kad žmonės jau kitokie...“ – negali atsistebėti V. Trofimova.

O pasiteiravus, kokie yra ukrainiečiai, kuriuos Putinas ne kartą pavadino fašistais, Viktorija ima berti: „Oi, ką jūs! Ukrainiečiai yra šilti, atviri, rūpestingi, labai svetingi žmonės. Atsimenu savo senelius – nuolat dirba, tvarkosi, triūsia. Ukrainoje daug išsilavinusių žmonių, kuriems rūpėjo dirbti, kurti, jie tikrai niekada nenorėjo kariauti, kažkam kenkti. Niekas negalėtų pasakyti, kad jie yra agresyvūs, tai – žemės, gamtos žmonės“.

Priglaudė 17 darbuotojų

Trofimova vadovauja prieš 20 metų įkurtai įmonei „Nordcurrent“, kur Vilniaus biure dirba 130 darbuotojų. Žaidimų kūrimu ir leidyba užsiimanti bendrovė turi dvi studijas Ukrainoje – Dnipre ir Odesoje, kur įdarbinta dar 120 žmonių.

„Vos prasidėjus karui visus darbuotojus pakvietėme persikelti iš Ukrainos į Lietuvą, tačiau ne visi norėjo išvažiuoti, ne visi ir gali. Sulaukėme 17-os. Dalis likusiųjų Ukrainoje toliau darbuojasi, kiti išėjo kariauti. Dnipre – kol kas sąlyginai ramu, ten žmonės dirba net iš biuro. Odesoje neramiau ir nuolat baiminamasi, kad situacija gali labai pablogėti“, – pasakoja vadovė.

Į Vilnių atvykusius pabėgėlius – darbuotojus ir 23 jų šeimos narius – pasitiko ir daugiausia savo šeimose apgyvendino patys darbuotojai, kiti laikinai apgyvendinti viešbutyje.

Tarp pabėgusių Ukrainos piliečių daugiausia – moterys ir įvairaus amžiaus vaikai. Šiuo metu įmonė padeda jiems susitvarkyti dokumentus, teikia kitą būtiną pagalbą. Susipažinti ir pabendrauti ukrainiečiai buvo pakviesti į įmonės organizuotą bendruomenės vakarą, darbuotojai jiems aprodė sostinę, padeda spręsti kitus klausimus.

Dar kovo pradžioje atvykę ukrainiečiai dirbti panoro iš karto, tai – žaidimų dailininkai, programuotojai, komandų vadovai.

Traukinių stotyje – chaosas ir riksmai

Viena iš ukrainiečių, kurie nuo karo prisiglaudė Vilniuje – „Nordcurrent” darbuotoja Nastya Dahno. Kvietimo atvykti į Lietuvą Dnipre gyvenanti 22 m. mergina sulaukė, kai kartu su šeima slapstėsi rūsiuose. „Mes gal savaitę svarstėme, ką daryti. Važiuoti keliu – nesaugu, nes juos vis bombardavo. Tačiau situacijai nerimstant nutarėme važiuoti traukiniu“, – atsimena Nastya.

Ji su mama ir moksleive seserimi nusipirko bilietus, tačiau tik patekusios į stotį suprato, kad jų neprireiks – panika buvo tokia stipri, kad žmonės vagonus tiesiog atakavo. „Net labai norėdama aš jums negalėčiau papasakoti, kokia atmosfera ten tvyrojo – neįmanoma žodžiais perteikti to, kas ten vyko“, – sako Nastya. Triukšmas, klyksmai, šauksmai – jau vien tas garsinis fonas, pasak merginos, kūrė sunkiai pakeliamą aplinką.

Gavę dvi vietas traukiny sutilpo penkiese ir pasiekė Lvivą. Iš ten keliavo link sienos – ten, spaudžiant minusinei temperatūrai, laukė bemaž parą, kol pateko Į Lenkiją.

Nastya žinojo viena – kad nori pasiekti Vilnių, kur galės tęsti savo mėgiamą darbą. Kartu su ja atvykusios mama ir sesuo netrukus išvyko į Vokietiją, kur ir įsikūrė. Vokietija, Norvegija, sako Nastya, yra geidžiamiausios šalys, kuriose nori apsistoti karo pabėgėliai.

Primena namus

Šiuo metu ukrainietė gyvena įmonės parūpintame viešbučio kambaryje ir su tokio pat likimo kolege iš Ukrainos ieško buto nuomai, tik, sako, kainos gąsdina.

„Kaip jaučiuosi? Organizmas tik dabar pradeda atspindėti tai, ką patyrė. Būnant stresinėje situacijoje ir gaminantis adrenalinui jis dirbo tarsi automatiniu režimu, nereagavo į kažkokius nepatogumus ir pan. Dabar pradeda suprasti, kas įvyko ir tiek fizinis kūnas, tiek psichika yra neįtikėtinai jautrūs. Tarkime, mano kolegė dar būdama Dnipre pargriuvo ir užsigavo koją, tačiau, kol bėgo, kol juto įtampą, nieko nejautė, nes organizmui rūpėjo tiesiog išgyventi. Na o dabar, kai pavojaus nebėra, kojos skausmas užgriuvo visu smarkumu, teko kreiptis ir į gydytojus“, – pasakoja.

Kad ir kaip sunkiai besijaustų, Nastyą ypatingai džiugina tai, kad biuras yra netoli Vingio parko, kuris merginai primena gimtajį Dniprą. „Dažnai einu ten pasivaikščioti, pabėgioti ir tai padeda kažkiek užsimiršti. Kol kas atsipalaiduoti dar nepavyko – galvoje vis dar kirba mintis, kad kažkur reikia lėkti, kažko saugotis“, – atviravo ukrainietė.