Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (NSĮS) kritikuoja Seime svarstomus socialinių įmonių veiklą reglamentuojančio įstatymo pakeitimus, kurie į laisvą rinką gali išsiųsti specifinių poreikių ir ribotas galimybes turinčius neįgaliuosius. Pasak NSĮS atstovo, pokyčiai skubinami, nors kas neįgaliųjų laukia ateityje iki galo taip ir neaišku.
„Tarp neįgaliųjų yra daug pažeidžiamų žmonių, kurie pagal savo sugebėjimus ir galimybes dalyvauja darbo rinkoje ir dirba socialinėse įmonėse, kurioms iš dalies subsidijuojamos jų darbo vietos. Deja, akivaizdu, kad sisteminio požiūrio trūkumas planuojamą reformą kreipia patiems neįgaliesiems nepalankia kryptimi. Kol ignoruojamas dialogas ir detalus esamos situacijos analizės poreikis, mums sunku planuoti tolesnę veiklą.
Priėmus ir įgyvendinus įstatymų projektus būtų sunaikinta absoliuti dauguma Lietuvoje veikiančių socialinių įmonių ir visi vidutinę ir lengvą negalią turintys neįgalieji, šiuo metu dirbantys socialinėse įmonėse, netektų darbo. Taigi 7 tūkst. šiuo metu dirbančių neįgaliųjų po Naujųjų gali papildyti bedarbių gretas ir sunku pasakyti, ar iš tiesų jie bus pasiruošę ir sugebės sėkmingai konkuruoti atviroje rinkoje“, – sako NSIS vadovas Gediminas Bartkus.
Anot jo, reformos architektai, kartodami, kad pakeitimai leis įsidarbinti didesniam sunkiausią negalią turinčių žmonių skaičiui, iki šiol nesugebėjo suskaičiuoti, apie kokį skaičių žmonių apskritai kalbama.
„Sakoma, kad naujoji sistema atvers kelius į darbo rinką sunkiausią negalią turintiems žmonėms, tačiau paradoksalu, kad pirma sukonstruojama reforma, o tada mėginama išsiaiškinti, kiek konkrečiai žmonių ji palies. Maža to, norima sukurti naujas struktūras neįgaliųjų motyvavimui, mokymui, ir geresnei integracijai, tačiau nei kas tai darys, nei kiek tai kainuos, nei kokį efektą duos – skaičiavimų nėra. Ir kažkodėl visiškai nekreipiama dėmesio į tuos, kurie norėdami ir galėdami dirbti turės su savo darbo vieta atsisveikinti. Mums tai yra signalas, kad siūlomi pakeitimai sistemiškai neįgaliųjų situacijos nepagerins, o kokie tikrieji tokių pokyčių motyvai – lieka paslaptis“, – įsitikinęs G. Bartkus.
Pasak jo, siūlymas keisti socialinių įmonių subsidijavimo tvarką lengvą ir vidutinę negalią turintiems dirbantiems žmonėms bei nurodymas reinvestuoti ne mažiau kaip 75 proc. į tikslinių grupių grįžimą į darbo rinką, kontroliuojančioms institucijoms paliks didelę laisvę subjektyviai interpretuoti, ar pinigai iš tiesų panaudoti tinkamai. Tokiu būdu nuvertinama investicijų į įrangą, jos atnaujinimą reikšmė, nors tai yra svarbu išlaikant darbo vietas bei konkuruojant rinkoje.
„Esame pasiruošę kalbėtis, derinti pozicijas, ieškoti protingų ir pagrįstų sprendimų. Tačiau aiškiai matome perdėtą skubą, socialinio dialogo stoką, nenorą įsiklausyti į racionalius argumentus ir girdėti fakto, kad šiuo metu į biudžetą iš socialinių įmonių surenkama daugiau pajamų nei išleidžiama subsidijoms socialinėse įmonėse dirbantiems neįgaliesiems. Tai konkretūs skaičiai, kurie kalba patys už save, tuo tarpu siūlomos alternatyvos atrodo nepasvertos, gerai skambančios, bet toli gražu neaišku, kaip jos veiks“, – teigia NSĮS vadovas.
Pateiktuose įstatymo projektuose taip pat siūloma keisti subsidijavimo tvarką: už įdarbintus neįgaliuosius, turinčius vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis, subsidija būtų mokama du metus, o už įdarbintus lengvą neįgalumo lygį turinčius žmones, ar neįgaliuosius, kuriems nustatytas 45-55 proc. neviršijantis darbingumo lygis, subsidija būtų mokama vos 6 mėnesius.
„Skaitant šiuos siūlymus susidaro įspūdis, kad negalia yra laikinas sveikatos sutrikimas ar liga, praeinanti po pusmečio ar dviejų metų. Tačiau trūksta akivaizdaus supratimo, kad neįgalaus darbuotojo priėmimas į darbą yra ilgalaikis įsipareigojimas. Tai pakankamai sudėtingas ir laikui imlus procesas, būtent dėl tos priežasties neįgaliųjų niekas taip labai nelaukia atviroje darbo rinkoje, nors ir norima įtikinti, kad yra priešingai. Praktika rodo, kad norint pritaikyti darbo vietą, apmokyti darbuotoją, prisitaikyti prie jo darbo tempo bei darbo grafiko, užsitikrinti, kad žmogus įsilietų į kolektyvą reikia daug laiko, dažnai tam nepakanka ir visų 6 mėnesių“, – teigia G. Bartkus.
Asociacijos atstovo vertinimu, siūlomų pokyčių dėl jų abstraktumo niekaip negalima laikyti pozityvia diskriminacija. Maža to, jautri ir pažeidžiama visuomenės grupė supriešinama, priverčiama tarpusavyje konkuruoti nesąžiningomis sąlygomis. Žmonės, turintys sunkiausią negalią, ar tai būtų fiziniai ar psichiniai sutrikimai, dažnai taip ir neįstengia sėkmingai dirbti, pritapti kolektyve, o tai, kiek sveikatos problemų ir specifinių poreikių turi ir lengvesnę negalią turintys darbuotojai, papasakotų bet kurios socialinės įmonės vadovai.
Bartkus atkreipia dėmesį, kad Lietuvos visuomenė kol kas labai lėtai juda link supratimo, kad socialinis verslas kaip toks yra nekasdienis, ypatingas.
„Mokantys pinigus užsakovai, klientai nori mainais laiku gauti sutartą paslaugą ar prekę. Didelės patirties ir vadybos sugebėjimų reikalauja viso darbo proceso sustygavimas ir tai, kad jis nenutrūktų nepaisant to, kad daliai darbuotojų laikinai pablogėjo sveikatos būklė, reikalinga reabilitacija ir panašiai. Ir įprastose įmonėse užtenka nesusipratimų, kad kai kurie darbuotojai gali būti paprašyti perimti kolegų užduotis, o tokioje jautrioje srityje tokios situacijos yra kasdienybė“, – teigia NSĮS vadovas.