Praeitą savaitę skelbta, kad politikai ieško būdų, kaip Lietuvoje sulaikyti išvykti ketinančius studentus, tad svarsto grąžinti paskyrimus. Tvarkos ir teisingumo nariai siūlo, kad mokslus baigę ir už juos nemokėję studentai bent 3 metus turėtų atidirbti jiems paskirtoje darbo vietoje Lietuvoje, o tai daryti atsisakius – padengtų studijų kainą.
Studentų teigimu, tai yra žmogaus laisvių ribojimas, kuris nepadėtų spręsti protų nutekėjimo problemos ilgalaikėje perspektyvoje. Geriausiu atveju, ši priemonė padėtų ją spręsti laikinam, prievolės trukmę atitinkančiam, trijų ar keturių metų laikotarpiui, o vertinant ilgalaikėje perspektyvoje, tai sąlygotų nuolatinį nepastovumą bei lėšų, skirtų specialistų apmokymui darbo vietoje, švaistymą. Taip pat, kaip teigia LSS atstovai, didėja tikimybė, kad atsiradus tokiai prievolei, studentai mieliau rinktųsi studijas užsienyje, kur tokių prievolių nėra.
LSS pastebi, kad pats įstatymo pakeitimo aiškinamasis raštas, kuriame rašoma: „Pasitaiko atvejų, kai studentas, kurio studijas finansavo valstybė, baigęs studijas išvyksta į užsienį ir nelieka dirbti Lietuvoje, nes neturi tam motyvacijos, taip sukuriama situacija, kai už Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas ruošiami specialistai kitoms valstybėms“, kelia daug neaiškumų.
„Tai kokią problemą čia norima spręsti? Emigracijos? Studentų motyvacijos? – klausia LSS prezidentas Eigirdas Sarkanas, – Bet kokiu atveju, toks siūlymas nėra racionalus ir tai ne tik nepadės spręsti problemos, bet dar labiau padidins emigracijos mastus ir apskritai mažins Lietuvos aukštojo mokslo patrauklumą. Mano nuomone, Lietuva turi imtis visų įmanomų priemonių, kad, pirma, būsimi studentai norėtų studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, o antra, kad absolventams būtų sudarytos visos sąlygos likti Lietuvoje, o ne ieškoti patrauklesnių galimybių užsienyje“.
LSS nuomone, sutartimis ir ribojimais verčiant jaunus specialistus likti Lietuvoje, sunku kalbėti apie aukštojo mokslo tarptautiškumą ir konkurencingumą tarptautinėje erdvėje. LSS atstovai primena, jog Europos Sąjungos Bendrijos sutartis užtikrina darbuotojų judėjimo laisvę, o priverstinį darbą draudžia tiek Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurioje nurodoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai rinktis darbą, tiek Europos žmogaus teisių konvencija.