Daugumai moterų išvaizda yra tarsi šarvai. „Jei mūsų rūbai, plaukai, makiažas, papuošalai, batai ir visa kita tobula, jaučiamės kontroliuojančios padėtį, – Reshma Saujani pateikia pavyzdį. – Bet tai iliuzija, nes darome prielaidą, kad galime valdyti tai, kaip kiti žmonės mus mato ir reaguoja į mus.“ Viena blondinė verslininkė knygos autorei prisipažino, jog prieš žygiuodama pas potencialius investuotojus nueina pas specialistus, kad šie padarytų šukuoseną ir makiažą.
„Tarsi jie negalėtų su manimi pyktis todėl, kad mano plaukai iškedenti“, – pasakė kvatodama.
„Bet tiesa ta, kad mes niekada iš tiesų nevaldome situacijos. Negalime kontroliuoti kitų žmonių minčių apie mus ir tikrai negalime kontroliuoti to, kas nutiks, kai baigsime staipytis prie veidrodžio ar pasitrauksime nuo rūpestingai parengtų užrašų“, – pažymi Reshma Saujani.
Apklausos rodo, jog per metus moteris vidutiniškai 127 valandas graužiasi dėl savo svorio ir suvartotų kalorijų. Nuo 80 iki 89 procentų nepatenkintos savo svoriu. JAV dešimt milijonų moterų turi valgymo sutrikimų. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad, anot Nacionalinės valgymo sutrikimų asociacijos, 81 procentas dešimties metų mergaičių bijo turėti antsvorio.
Ir tai – tik viena iš moterims trukdančių tobulumo apraiškų. Moterys nuo mažumės mokomos elgtis atsargiai. Gero linkintys tėvai ir mokytojai mergaites apdovanoja už romumą ir mandagumą, ragina būti atsargias, kad neužsigautų, ir kreipia link veiklos, kuria užsiimdamos galėtų iškart sublizgėti. O iš berniukų tikimasi, kad garsiai kalbės, susipurvins, grubiai žais ir įkops į patį karstynės viršų. Kitaip tariant, berniukai auklėjami taip, kad užaugtų drąsūs, o mergaitės – tobulos.
„Parašiau knygą „Būkite drąsios, ne tobulos“, nes labai daug metų tobulumo siekis vertė mane nuo daug ko susilaikyti, – įžangoje teigia Reshma Saujani. – Būdama trisdešimt trejų pagaliau išmokau drąsiai elgtis profesinėje srityje, o tai padėjo išmokti drąsos ir asmeniniame gyvenime. Nuo tada kasdien mankštinu šį drąsos raumenį. Nebuvo lengva po trijų skausmingų persileidimų pasirinkti apvaisinimą mėgintuvėlyje arba pradėti technologijų startuolį nieko neišmanant apie programavimą (nei apie startuolius). Bet dėl to, kad tai padariau, esu be galo laiminga savo mažojo sūnelio mama ir palieku tokį pėdsaką pasaulyje, kokį visada giliai savyje supratau galinti palikti.“
Reshma Saujani karjerą pradėjo kaip advokatė. 2010 m. netikėtai iškilo politikos arenoje – pirmoji iš indų kilmės amerikiečių kandidatavo į JAV kongresą.
„Praėjus kelioms savaitėms po žeminančio pralaimėjimo tiesiogine žodžio prasme susiėmiau, apsidairiau ir pagalvojau: ką man dabar daryti? – prisimena ji. – Ieškodama savyje atsakymo, prisiminiau, kaip per politinę kampaniją skersai išilgai išmaišiau miestą ir aplankiau daug mokyklų, kurių programavimo ir robotikos klasėse daugiausia mokėsi berniukai. Kur buvo mergaitės? Pradėjo aiškėti, kad kas nors turi ką nors daryti ir nuo jaunumės pasirūpinti mergaitėmis, kad išnyktų tokie dideli lyčių skirtumai technologijų srityje.“
2012 m. Reshma Saujani įsteigė organizaciją „Mergaitės, kurios koduoja“ (Girls Who Code), kuri išaugo į visą Ameriką apimantį judėjimą. 2015 m. žurnalas „Forbes“ ją paskelbė viena iš stipriausių moterų, keičiančių pasaulį. „Būkite drąsios, ne tobulos“ – jau trečioji autorės knyga – tapo „The New York Times“, „The Wall Street Journal“, „Publishers Weekly“ bestseleriu.
Ištrauka iš Reshma Saujani knygos „Būkite drąsios, ne tobulos“ (lietuviškai knygą išleido BALTO leidybos namai)
Gerutė, gražutė ir visa tokia meilutė
Šešiolikmetė Erika – spindinti žvaigždė. Ji yra dviejų iškilių profesorių duktė, klasės seniūno pavaduotoja ir mokinė su nepriekaištingu pažymių vidurkiu. Jos pažymių knygelėje pribarstyta mokytojų pagyrimų: kokia ji kruopšti ir koks džiaugsmas, kad klasėje yra tokia mokinė. Du kartus per mėnesį ji savanoriauja vietinėje ligoninėje, antros gimnazijos klasės pabaigoje bendraklasiai ją išrinko „Gražiausia šypsena“, o draugai pasakytų, kad ji – nuostabiausias žmogus.
Tačiau, nepaisant spindinčios šypsenos, ne viskas taip gražu. Jeigu atsiverstumėte Erikos dienoraštį, perskaitytumėte, kad ji jaučiasi taip, lyg jos pagrindinis darbas būtų elgtis nepriekaištingai, kad visi būtų laimingi. Sužinotumėte, kad kiekvieną vakarą ir savaitgalį ji dirba beveik iki išsekimo, kad gautų tik geriausius A įvertinimus ir patiktų savo tėvams bei mokytojams, nes juos nuvilti galėtų tik baisiausiame sapne.
Kartą ji netyčia suklydo planuodama laiką ir turėjo anksčiau išeiti iš mokykloje vykusio debatų konkurso, nes jis sutapo su kelione, į kurią buvo pažadėjusi vykti su bažnyčios bendruomene. Erika taip puolė į isteriją, kad net susirgo, nes manė, kad už tai mokytoja ims „jos nekęsti“.
Erikai labai nepatinka dirbti savanore ligoninėje (net nekalbėkime apie basonų ištuštinimą...), bet ji laikosi savo įsipareigojimo, nes karjeros konsultantas teigė, kad tai gražiai atrodys, kai teiks prašymą studijuoti koledže. Nors ji be galo norėjo prisijungti prie grupės, šokančios per sporto varžybų pertraukas, nes tai atrodė smagu, neprisijungė, nes draugės pasakė, kad labai sunku išmokti šuoliukus, o ji juk nenorėtų apsikvailinti. Tiesą sakant, Erika daugumos draugių net nemėgsta, nes jos kartais būna nemalonios ir kandžios, bet tylomis pritaria jų žodžiams ir elgesiui, nes per daug baisu save įsivaizduoti besielgiančią kitaip.
Kaip dauguma mergaičių, Erika yra užprogramuota visiems įtikti, elgtis saugiai ir visomis išgalėmis vengti net užuominos apie nesėkmę.
Šią istoriją man papasakojo pati Erika, nes ši dabar jau keturiasdešimt dvejų metų moteris yra gera mano bičiulė. Ji vis dar ypač miela ir kerimai šypsosi – ir vis dar yra savo perfekcionizmo kalinė. Erika daug pasiekė kaip sėkmingai dirbanti politikos konsultantė, vaikų neturi, dažniausiai dirba ir po vidurnakčio, kad padarytų įspūdį kolegoms ir viršytų klientų lūkesčius. Kad ir kada Eriką sutikčiau, būna nepriekaištingai susitvarkiusi.
Ji viena iš tų draugių, kurios visada kalba teisingai, visada atsiunčia tinkamą dovaną ar žinutę ir viską atlieka laiku. Bet visai kaip toji šešiolikmetė tik kalbėdama akis į akį atskleidžia, kad ją dusina nuolatinis poreikis visiems įtikti. Neseniai Erikos paklausiau, ką darytų, jeigu nerūpėtų, ką kiti apie ją mano. Ji iš karto išvardijo tikslus ir svajones, kuriems įgyvendinti norėtų turėti drąsos, bet neišdrįs. Erika mielai savo svarbiausiam klientui pasakytų, kad nepritaria jo darbo metodams, išsikraustytų iš miesto ir susilauktų kūdikio.
Mūsų kultūra suformavo ištisas idealių mergaičių, tokių kaip Erika, kartas, kurios tapusios moterimis bijo rizikuoti. Jos bijo sakyti, ką mano, bijo drąsiai rinktis, savintis savo pasiekimus, jais džiaugtis ir gyventi tokį gyvenimą, kokio pačios nori, nuolatos nesiekdamos aplinkinių pritarimo. Kitaip tariant, jos bijo būti drąsios.
Nuo pat kūdikystės kiekvieną dieną mergaitės į save sugeria šimtus mažyčių pamokymų, kaip būti geroms, mandagioms ir pavyzdingoms. Mergaites dievinantys tėvai ir globėjai jas rengia nepriekaištingais suderintų spalvų rūbeliais (su priderintais kaspinėliais) ir kartoja, kokios jos gražios.
Mergaitės gausiai giriamos už tai, kad yra pavyzdingos mokinės, kad paslaugios, mandagios ir nuolaidžios, o baramos (kad ir meiliai) už netvarkingumą, užsispyrimą arba rėklumą.
Gera linkintys tėvai ir mokytojai mergaites skatina stengtis ir kreipia link tokios veiklos, kuri joms sekasi, kad šios galėtų sublizgėti, o nukreipia nuo tokios, kuri galėtų jas suerzinti arba, dar blogiau, apskritai nepavykti. Tai suprantama, nes mergaitės mums atrodo trapios ir pažeidžiamos, todėl instinktyviai siekiame jas apsaugoti nuo skriaudos ar neigiamo vertinimo.
Kita vertus, berniukams suteikiama laisvė bastytis, tyrinėti, susipurvinti, nukristi ir, taip, ko nors neįstengti atlikti – ir visa tai siekiant juos kuo greičiau išmokyti „suvyriškėti“. Netgi dabar, nepaisant visos mūsų pasiektos socialinės pažangos, žmonės pasijunta šiek tiek nepatogiai, kai berniukas per daug dvejoja, yra atsargus ar pažeidžiamas, o ką ir kalbėti apie ašaras. Tai pastebiu ir bendraudama su savo XXI amžiaus feministu vyru, kuris reguliariai siautėja su sūnumi, kad jį „užgrūdintų“, ir liepia man leisti Šanui išsiverkti, kai šis naktį šaukia. Kartą vyro paklausiau, ar jis elgtųsi taip pat, jeigu Šanas būtų mergaitė, ir išsyk gavau atsakymą: „Žinoma, ne.“
Suprantama, šie įsitikinimai neišnyksta vien todėl, kad užaugame. Jeigu jau taip, spaudimas moterims būti tobuloms palaipsniui didėja gyvenimui sudėtingėjant. Iš pradžių stengiamės būti tobulos mokinės ir dukterys, po to tampame tobulomis specialistėmis, tobulomis draugėmis, tobulomis žmonomis ir mamytėmis – pasiekiame numatytus standartus visose srityse, kuriose to iš mūsų tikimasi, o tada svarstome, kodėl esame užsivertusios darbais, kodėl jaučiamės nusivylusios ir nelaimingos. Paprasčiausiai kai ko trūksta. Viską padarėme tinkamai, tai kas buvo ne taip?
Rašydama knygą apie moteris ir perfekcionizmą imu pastebėti jį visur: oro uostuose, kavinėse, konferencijose, manikiūro salonuose... Beveik visur, kur tik nueinu, pradedu pokalbį šia tema, o moterys tik atsidūsta, pritariamai pavarto akis, palinksi ir pripažindamos juokiasi arba nuliūsta pradėjusios pasakoti apie save. Jos kalba apie tai, kaip jų kasdienį gyvenimą valdo nemažėjantis vidinis poreikis viską atlikti be klaidų, rūpinantis įrašais instagrame, siekiant patikti savo partneriui (arba dedant pastangas, kad susirastų „idealų“ partnerį), auklėjant vaikus, kad jie (po metų žindymo pradėti maitinti ekologišku naminiu maistu) taptų puikiai gyvenime įsitvirtinusiomis žvaigždėmis, stengiantis būti geros fizinės formos, gerai atrodyti „pagal savo amžių“ ir nuolat siekiant būti geriausiai savo darbovietėje, parapijoje, savanorių grupėje, bendruomenėje, SoulCycle ir CrossFit sporto grupėje bei visur kitur.
Tiek daug įvairaus amžiaus moterų man atvirai pasipasakojo apie savo mintyse puoselėjamas gyvenimo svajones ir siekius, kurių neįgyvendino, nes per daug bijojo. Kad ir kokia jų etninė kilmė, profesija, ekonominės aplinkybės ar miestas, kurį vadina savo namais, buvau nustebinta šių moterų patirties panašumo. Šioje knygoje galėsite perskaityti daugumos jų pasakojimus.
Bet pirmiausia norėčiau parodyti, kaip mums buvo įskiepytos vidinės paskatos būti nepriekaištingoms. Toliau šiame skyriuje žvilgtelėsime, kaip vaikystėje įsišaknijo perfekcionizmas, kokios moterys dėl jo susiformavome ir kaip jis po to nuspalvino kiekvieną mūsų pasirinkimą. Tik supratusios, kaip į spąstus pakliuvome, galėsime mąsliai rasti iš jų kelią. Tai yra pradžia kelio gairių, kurios mus išves iš apgailestavimo į visiškos saviraiškos kelią, kad galėtume tapti tuo, kuo labiausiai norime.