Raštininkas ir profesionalus skaitytojas
„Aš labai dažnai prisistatau kaip raštininkas. Ne rašytojas, ne žurnalistas, ne publicistas, tiesiog žmogus, kuris kartais rašo. Kartais užrašo, ką kiti sako arba ką pats sugalvoja. Arba tada jau profesionalus skaitytojas. Čia jau iš tikro. Aš esu profesionalus skaitytojas nuo gimimo“, – į pirmąjį laidos „Boso valanda su Jovaišu“ vedėjo klausimą, kas jūs toks, atsako A. Katkevičius.
Anot jo, profesionalus skaitytojas nuolat skaito. „Mano profesija yra skaityti, nes esu redaktorius: ateina srautas tekstų, kuriuos reikia perskaityti. Dar yra kūrybinio rašymo mokymai, kur apverčia mane rašiniais. Tada yra didelis informacijos vamzdis, kuris ateina per visus socialinius tinklus, ir yra knygos poilsiui“, – savo darbo ypatumus vardija žurnalistas.
Jis pabrėžia, kad vadovai turi nuolat mokytis, nes esą dabar tokie laikai: jei nesimokysi – pradingsi. Nepaisant to, kad visi tą žino, toli gražu ne visi tai daro.
„Baigėsi tie laikai, kai turiu diplomą, – viską išmokau ir dabar jau dirbsiu. Ne, kiekvieną akimirką turi keistis ir eiti, nuolat siurbti tą besikeičiančią informaciją. Tai nėra itin paprasta“, – sako jis.
Nauja juoda spalva – nuoširdumas
Kalbėdamas apie dalykus, kurie šiandien „veža“, ir vadovavimą įmonei, A. Katkevičius išskiria vieną kertinį dalyką – nuoširdumą, kuri, anot jo, yra nauja juoda spalva.
„Gal dėl empatijos ir dėl didelio informacijos kiekio, kuriame visi esame panirę, žmonės tampa labai jautrūs ir jaučia falšą. Jis pajuntamas iš karto, tu jų nebeišdursi. Kaukių nebelieka, negali paimti vienos sumodeliuotos kaukės: aš būsiu toks vadovas arba politikas. Viskas, kaukės dingsta. Tas labai gerai jaučiasi ir mūsų prezidentiniuose debatuose. Žmonės su kaukėmis ar be jų iškart juntami“, – dėsto žurnalistas.
Kaip sako A. Katkevičius, kai žmogus yra nuoširdus, jis – nuogas: „Pasaulyje tarp visų civilizacijų, išskyrus autoritarines, yra kertinė takoskyra. Tu gali išeiti ir būti vėju perpučiamas: mane seka, privatūs duomenys, „Google“ viską apie mane žino. Vieni žmonės gali pasakyti: nu ir ačiū dievui, ir stebėkit, džiaugiuosi, kad mano veidas yra boarding pasas į lėktuvą: einu ir visi mane žino. Kiti sako: ne, mūsų privatumą išdraskys, norėtume konservatyviau pabūti. Nežinau, kas gerai, o kas ne. Vieni žmonės pasiryžę skristi į Marsą, kiti dar ne.“
Kaip lyderio pavyzdį jis pateikia Eloną Muską, nes esą jis yra trapus, nuolat blaškosi, galbūt net yra arti beprotybės. Būtent tai, anot tinklaraštininko, ir randasi iš nuoširdumo: lyderis versle yra tarsi smaigalyje – nebijo būti permatomas ir perpučiamas vėjo. Jis priduria, kad savęs matymas iš šalies yra humoro pagrindas.
„Nesaugumas siejasi su autoironija, gebėjimu matyti save iš šalies. Vieną kartą sakiau, kad VRK reikėtų įvesti kokį stand upo testą: ateina politikas, jam įduoti VRK dokumentus ir liepi padaryti keletos minučių stand upą. Jis turi išlaikyti smūgius iš galiorkės bei jausti auditoriją, emocijas, nes iš jo juoksis ir tyčiosis. Taip reikia mokėti priimti visuomenės feedbacką“, – dėsto žurnalistas.
Turėkite Kolumbo dydžio svajonę
Į klausimą, kas svarbu jauniems žmonėms, kurie kuria geresnę ateitį, A. Katkevičius atsako paprastai – itin didelės svajonės.
„Man pavyzdys – Elonas Muskas. Visos jo veiklos nuo saulės elementų stogo iki gręžimo tunelio plaukia iš vienos idėjos, kad Žemėje žmonijai būti – nesaugu, reikia atsarginės planetos. Iš ten ir viskas ateina į čia. Tai yra Kolumbo dydžio svajonės: aš nuplauksiu į Indiją per kitą šoną nei plaukė portugalai. Kenedžio dydžio svajonė – mes pasiųsim žmogų į Mėnulį. Visa NASA iki valytojos žino, kad jie dirba tam, kad žmonės būtų Mėnulyje“, – akcentuoja tinklaraštininkas.
Anot A. Katkevičiaus, herorizuojame ir lyginamės į kitus, kaip pavyzdžiui: noriu būti vadybininku kaip Steve‘as Jobsas, nes žmonėms reikia matyti kažką už horizonto. Kaip jis sako, galbūt tai yra žmogaus prigimtyje, kad ne namuose ieškome herojų.
Tylinti Lietuva išlaiko valstybę
„Ta tylinti Lietuva, kuri tiesiog daro darbus: jie neskambina į radijo laidas ir nerašo DELFI komentarų, jie tiesiog dirba, ant jų stovi ši šalis ir jų daug. Aš būsiu tiesiog tylinti Lietuva – niekas taip nesvajoja. Mūsų vidurinioji klasė, viešasis sektorius, kad ir kiek mažai uždirbantis, yra žmonės, kurie laiko valstybę. Tai nėra gerai. Nėra žmonių, kurie turėtų savo žemės, savo namą, šautuvą spintoje kaip šveicarai arba žydai. Nes jie priklausomi nuo kažko, kas dalina mokesčių mokėtojų pinigus“, – įsitikinęs A. Katkevičius.
Jis priduria, kad mato augančią naują vadovų kartą. Kaip pavyzdžius jis pateikia „Girtekos“ vadovą Edvardą Liachovičių ir „Schmitz Cargobull Baltic” vadovą Raimundą Petrauską, kuriems, anot jo, rūpi šalies ateitis.
„Nekalbu apie tuos, kurie atėjo iš mokslo, kurie mūsų perlai karūnoje: lazeris ir gyvybės mokslai. Inžinerinėje pramonėje ateina naujos formacijos žmonės, kurie nėra hierarchiniai ir nuolat mokosi, kuriems rūpi Lietuva.
Kiekvieną gegužę renkame metų CEO, su penkiais nominantais darome interviu. Darosi graudu klausyti skambučių į radiją ir skaityti DELFI komentarus, kurie bus čia apačioje: nustekeno Lietuvą. Matau, kaip žmonės keičiasi ir kaip jie keičia Lietuvą. Esminis pokytis – jie mato daugiau, plačiau, jie yra žmonės, o ne funkcijos. Žmonių-funkcijų vis dar pasitaiko, o yra tiesiog žmonės, kurie ieško savo darbuotojams kalbų mokytojų, jie augina sau darbuotojus. Pasakysiu ciniškai – jiems rūpi Lietuva“, – pabrėžia žurnalistas.
Redaktoriaus darbo ypatumai
Kaip dar vieną lyderio bruožą jis išskiria discipliną. Anot jo, kuo labiau žmogus savo sprendimuose išlaisvėja, tuo labiau jis save disciplinuoja, nes laisvė eina kartu tik su atsakomybe.
„Pasiekęs tam tikrą vadovavimo lygmenį galėčiau būti laisvos profesijos žmogus ir visai neiti į darbą. Be to, viskas vyksta nuotoliniu būdu: visi tekstai telefone, galiu savo redakcijos kompiuterį telefone skaityti“, – sako jis.
Kaip vieną pagrindinį savo darbo įrankį jis įvardija kompiuterinę programą: „Gali kurti, fantazuoti temas, ieškoti autorių, bet „Excelis“ – pamatas, ant kurio viskas stovi: kada atiduosi, kada perrašysi, kada parašysi ir suredaguosi, nes tai yra konvejeris. Man faina ši darbo dalis, nes suteikia bazę. Būčiau neišgyvenęs, be to, kad nebūtų labai tiksliai suplanuota, kada aš einu pas Saulių Jovaišą duoti interviu, kada ką turiu paleisti internete“, – savo darbo mėnesiniame žurnale ypatumus pasakoja A. Katkevičius.