Lyderystės ekspertas: vienas lauke – ne karys

Profesionalus lektorius, vidinės organizacijų kultūros formavimo, krizių valdymo ir asmeninio tobulėjimo ekspertas Mindaugas Vidugiris tapo „WoW University“ iššūkių mentoriumi. Jo tikslas – darbas su studentų grupėmis, siekiant sujungti jas į tikras komandas, kurios norėtų dirbti ir būti kartu. Anot lektoriaus, komandinis darbas turi daug privalumų – nuo palaikymo ir pagalbos iki efektyvesnio tikslų siekimo.

„Mano užduotis – kad komandinis darbas būtų kokybiškas, nukreiptas labiau ne į patį tikslą, bet į žmonių bendrystę. Mokau susivienyti ir susidraugauti taip, kad jie mokėtų atpažinti ir priimti sėkmes bei nesėkmes, palaikytų vieni kitus, ne tik pasyviai dalyvautų bendroje veikloje, bet iš tiesų įsitrauktų į darbą. Jei grupę sudaro žmonės, kurių niekas nevienija, kurie yra kartu tik šiaip sau, tai ir rezultatai bus ne kokie“, – sako M. Vidugiris.

– Kokie yra komandinio darbo privalumai ir iššūkiai?

– Didžiausi privalumai yra tai, kad siekiama to paties tikslo (tiesa, nebūtinai tais pačiais būdais). Visų akys nukreiptos į tą patį tikslą, esi ne vienas, jauti, kad nesėkmės atveju gausi palaikymą.
Pagrindinis komandinio darbo iššūkis yra bendravimas ir bendradarbiavimas su kitais žmonėmis: kiekvienas komandos narys turi savo nuomonę, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, gyvenimišką patirtį, įsitikinimus ir ne visada būna lengva prisitaikyti vieniems prie kitų.

– Ką daryti, jei komandoje atsiranda keli lyderiai ir vyksta daužymasis kaktomis?

– Kalbėti apie dramblį kambaryje, o ne tylėti ar piktintis apkalbų lygmenyje. Komandos nariai turi aiškiai pasakyti, kad grupėje yra lyderystės problema, kurią reikia išspręsti, nes stovima vietoje – neišeina siekti bendro tikslo, nes kažkam pirmiau reikia nugalėti „priešą“. Patarčiau išsikalbėti, suprasti, kad visi susirinkome vedini to paties tikslo, paminti ego ir dirbti drauge.

– Dirbant komandoje, lengva prisiimti nuopelnus ir permesti nesėkmės atsakomybę kitiems...

– Prisiimti atsakomybę ir pripažinti, kad ne viską moku, ne viskas pavyksta, kartais būna sudėtinga. Man labai patinka vienos kompiuterinių žaidimų kūrėjų kompanijos vidaus politika – čia identiškai švenčiami ir sėkmingi projektai, ir nesėkmės. Visi susirenka įvertinti, ar padarė ką galėjo, ar visi norėjo laimėti. Jei taip, tuomet savęs smerkti nereikia: susimovėme, atšventėme ir kitą kartą darome geriau. Norėčiau pastebėti, kad jų nesėkmių nuostoliai yra šešiaženklės sumos, bet žmonės sugeba pripažinti klaidas ir judėti į priekį neplakdami savęs bei kitų. Tai stiprios komandos bruožas.

Jei nesėkmės atveju imama badytis pirštais, tai – ne komanda, bet atskirų individų grupė, kur kiekvienas turi asmeninį tikslą ir jis didesnis už komandos tikslą.

– Komandoje, prieš pradedant veikti, dažnai būna daug kalbų, daug ginčų, o vienas nusprendi ir padarai? Ar taip ne patogiau?

– Vienas demokratijos pavojų yra tas, kad galime labai ilgai kartu mąstyti, ginčytis, bet taip ir neprieiti prie veiksmo, o jei vienas žmogus yra lyderis, jis neša didžiausią atsakomybę, nes priima galutinį sprendimą, pasako ką ir kaip darysime. Tikroje komandoje visi ginčai vyksta iki sprendimo, o kai jis priimamas, visi veikia kartu vieningai, nesvarbu kokių dvejonių buvo iki tol.

– Ar šeimą taip pat galime laikyti komanda?

– Ne, šeima ir komanda dažniausiai yra du skirtingi dalykai. Aš darbinius santykius skirstau į tam tikras kategorijas. Pirmas lygis yra bendradarbiai, kolegos, kuriuos sieja tik darbo vieta. Jie neturi bendrų tikslų, vienas kito nepažįsta ir nesidomi, žino savo užduotį, kurią turi atlikti, ir viskas.

Antras lygis yra komanda – profesionalai, kurie turi labai aiškius tikslus ir jų siekia; vieni kitais domisi, kiek tai yra susiję su bendro tikslo įgyvendinimu. Jie pasiruošę dirbti ir kitoje komandoje, jei bus suteikta didesnė asmeninė nauda.

Trečias lygis yra chebra. Jie ne tik turi bendrą tikslą, bet domisi vieni kitais, pažįsta, rūpinasi. Dėl didesnės asmeninės naudos nėra pasiruošę pasitraukti iš grupės, nes jiems svarbiau bendrystė nei asmeninis interesas. Tapti chebra yra iššūkis, tačiau tai padaryti verta, nes jos nariai serga vieni už kitus, pastiprina ir paspaudžia, kai to reikia.

– Daug kalbate apie bendrą tikslą, o versle dažniausiai tai yra pelnas. Ar toks tikslas nėra pakankamas?

– Jei didesnis pelnas yra pagrindinis ir vienintelis tikslas, negalima kalbėti apie tvarumą organizacijoje ar komandoje. Kai tikslas – pinigai, žmogus nesijaučia saugus, nes jis komandai rūpi tik to didesni pelno rėmuose: jei prisideda prie pelno didinimo – jis tinkamas, jei ne – nereikalingas.

Tai išnaudojimo filosofija. Kai tikslas yra aukštesnis, atmosfera visai kitokia. Buvo toks atvejis, kai „NASA“ dirbančios valytojos paklausė, ką ji čia veikia. Ji atsakė: „ruošiu astronautus“ ir šventai tuo tikėjo. Ji ne tik valytoja, ji prisideda ruošiant astronautus. Tiek žmonės, tiek įmonės gali nestatyti savęs į epicentrą, bet būti maža didesnio vaizdo dalis, matyti viziją ir dirbti vardan didesni gėrio. Pavyzdžiui, mūsų siekis – blaivesnis pasaulis, nesvarbu, kad esame maža išblaivinimo pasaugas teikianti įmonė Lietuvoje.

Jei nori pasitikrinti komandos stiprybę, pasakyk, kad kitą mėnesį atlyginimus sumažinsi 35 proc. Jei be jokių svarstymų ir pokalbių žmonės išeis iš darbo, tai rodo, kad nebuvo dirbama su komanda, kad jau būtų miela ir malonu veikti kartu.

– Ką daryti, jei esi individualistas? Ar reikia bandyti tapti komandos dalimi?

– Yra žmonių, kuriems geriau dirbti vieniems ir organizacijų, kuriose jie puikiai save realizuoja. Nėra vieno teisingo kelio – arba individas, arba komanda. Tačiau yra tvaresnis kelias – dirbti su komanda tiek pat kaip ir su tikslu. Jis turėtų būti ne pinigai, bet didesni gėris, tada nelieka savanaudiškumo ir abejingumo. Ukrainiečiai šiuo metu kovoja dėl didelio tikslo – kad šalis būtų laisva. Nėra jokios baimės ir jokių abejonių, nes didesnis tikslas pastato į centrą ne vieną žmogų, bet šalį, kaimynus, draugus. Tai tvaru, nesugriaunama.

Labai svarbu, kad verslo, komandos tikslai būtų paremti ne vien pelnu, bet ir pamatinėmis vertybėmis. Jei jos nėra aiškiai įvardinamos, į komandą ateina žmonės su skirtingomis vertybėmis ir įsitikinimais, jų nesieja bendra idėja. Tokia organizacija ilgai negyvuoja.

Jei organizacijoje rūpinamės vieni kitais, aukščiau už pelną yra komandos nariai ir jų gerovė, atsilaikysime ir kai mums bus sunku. Jei verstas stovi ant vertybių, o ne trumpalaikių tikslų – jis labai tvarus.

– Kaip manote, ar ateities verslas turi būti tvarus?

– Niekas nieko neprivalo. Tai yra pasirinkimas. Ar galėtų būti? Būtų labai faina. Ar bus? Nebūtinai. Ar visas verslas bus tvarus? Netikiu. Yra tendencijų, kad žmonės nori tvarumo, tačiau pokyčiai nenutinka per vieną naktį. Gyvename materialiame pasaulyje ir natūralus verslo siekis yra pelnas, tačiau ir jo siekti galima kitaip. Matau labai gražių apraiškų, kaip veikti mažiau išnaudojant aplinką ir visuomenę. Tačiau manau, kad apie tai reikia kalbėti ne versle, bet mokyklose ir darželiuose.