Vadovų konsultantas Saulius Jovaišas pastebėjo, kad Merūno požiūris į gyvenimą ir karjerą remiasi pragmatiška ir praktiška išmintimi: aš gyvenu taip, kaip matau pasaulį, ir tuo keliu, kurį matau, – einu per gyvenimą.
– Tavo nueitas kelias yra nelengvas, tame kelyje buvo visko ir dabar tu esi, kas esi. Tu laikai save sėkmingu žmogumi?
– Taip, labai. Esu labai sėkmingas ir kartais, kai su savim diskutuoju ir domiuosi literatūra, aš pagalvoju, kad sėkmė yra vienas pagrindinių, labai reikalingų taškų, bet dar svarbiau yra atsidurt reikiamoje vietoje reikiamu metu.
– Ar yra sėkmė, ar vis dėlto tai kažkoks įgūdis?
– Tai sėkmė. Nes tu atsidūrei reikiamoje vietoje reikiamu metu. Po to svarbu, kiek tu tą vagą pasuksi ir kiek išvengsi priešlaikinių ar neplanuotų matmenų, piktų žmonių akių, ir kiek būsi stabilus. Dažnai vertybės ir žmogus, kuris yra šalia, padeda stabilizuotis. Nes vienam nėra lengva. Kiek yra pasimetusių ir klystkelių turėjusių žmonių, todėl aš manau, kad šeima yra stipriausias vienetas.
Tuo pačiu karjeroj labai svarbu yra vertybinį žmonių ratą susidaryti, tada ne taip ir sudėtinga eiti savo profesionalumo link.
– Kai esi jaunas, ypač pakilimo momentais dažnai būna, kad nauda nulemia vertybinį pagrindą. Nesiryžti pasakyti „ne“ ir pasakai „taip“, nors jauti, kad kažkas yra ne taip – gal blogas žmogus, gal netinkamas pasiūlymas, gal tavimi tiesiog naudojasi. Kaip pasakyti „ne“, kai nauda sako „taip“?
– To galima išmokti. Tačiau labai svarbu pačioj karjeros pradžioj visur sakyt „taip“, nes visos praktikos yra geros: ir tos blogosios, ir tos gerosios. Vis tiek ateina laikas, kai tu gali jausti kontrastus, kas yra tavo klystkelis, kas yra pliusas, o vėliau supranti, kad klystkelis irgi buvo pliusas. Nes tave išmokė atskirti gerą nuo blogo arba nekartot klaidų. Nors kartais ir tai nesigauna, ir tai yra žmogiška.
– Ar turi mėgiamą nesėkmę ar klaidą? Padarai klaidą, o paskui supranti, kad čia viskas buvo normalu ir gerai, kad taip atsitiko.
– Visada geriausias vertinimas yra, kai tu pinigus skolini artimai aplinkai. Ir tas pinigų skolinimas dažniausiai būna, kai vieną duodi, o kitą gauni. Čia turbūt didžiausias klystkelis. Vis norisi tikėti žmonėmis.
Daugiau neatsisakyčiau praeities, nes nieko tokio nepadariau, kas formuotų mane kaip žmogų į blogą pusę. Kartais net pagalvoju, kad norėčiau net pakartot kai kuriuos dalykus, tą patį padaryčiau ar net ryžtingiau elgčiaus. Pavyzdžiui, nedelsčiau su vedybomis.
Aš truputį delsiau per ilgai, bet labai džiaugiuosi, kad Erika iš tikrųjų laukė ir čia turbūt tokia moterų dalia – išlaukti. Aš kartais galvoju, kad vyrai yra truputį maži vaikai, o moterys yra tokios, kurios realybę suvokia iš karto.
– Daugelis žmonių iš verslo pasaulio supranta, ką jie turi padaryti verslui, o šeima kažkur šalia, ne kartu su manim. Kai aš jau padarysiu, tai tada bus šeima. Tačiau praeina laikas, atsigręži atgal, o ten nieko nėra.
– Sunku yra derinti, bet įmanoma. Aišku, viskas turi kainą, ir anksčiau ar vėliau tu suvoki, kad kažkas nukentėjo. Mano sferoje, pavyzdžiui, vienam yra žymiai lengviau būti. Kiek žinau žmonių, kurie daro karjeras būdami vieni, nes jie neturi įsipareigojimų, yra laisvi, gali keisti vietas, galbūt eiti prieš savo principus, kad priartėtų prie savo siekiamo taško, aplinkybių, vietos, profesionalumo.
Aš visada pagalvoju, kad bus labai malonu, kai mano vaikai vieną dieną sėdės su žmonom prie didelio stalo per Kalėdas. Aš tai matau ir manau, kad tai bus nuostabiausias laikas ir geriausia investicija į tą visą šeimos šurmulį, kur net negali dvejoti, ar tai yra labai gera auka.
O šalia, jei dar yra sėkmė tavo asmeninėje srity, išmoksti sakyti ir „ne“ žmonėms, kurie pasiima ir nieko atgal neduoda – aš kalbu ne apie finansinę ar kitokią naudą. Pamatai, kad žmogui nepakeliui ir savaime išeini į kitą pusę. Tiesiog pavargsti švaistyti energiją. Ir šiuo metu tos dvi mažos galvytės šeimoje padeda sustatyti prioritetus.
– Kokiu savo sprendimu didžiuojiesi gyvenime? Suprantu, kad šeima yra vienas tokių sprendimų, bet karjeros prasme, veiklos prasme, kokiu sprendimu didžiuojiesi?
– Kai visi sako, kad padarei kažkokius sprendimus gyvenime, kad atsidurtum ten, kur atsidūrei, mano gyvenime taip nevyko. Toks jausmas, kad plaukiau pasroviui, nieko nespaudžiau, nieko neforsavau, nebuvo, kad lipčiau per galvas. Tiesiog mano gyvenime viskas kažkaip eina, o į tuos pačius nuosmukius, šeimos krizes aš žiūriu kaip į pamokas, kažkokį etapą. O tada ateina pagerėjimas, jaučiamės finansiškai geriau, galim sau truputį daugiau leist, pataupyt ir taip toliau, nes kažkada vėl gali tai kartotis.
– Ko žmonės, kurie galvoja, kad viskas gyvenime priklauso nuo jų, galėtų iš tavęs išmokt?
– Negali taip pasakyti, kad viskas nuo jų priklauso, labai dažnai diktuoja ir aplinka. Labai svarbu turėt tikslą gyvenime, o jį pasiekus vėl susigalvoti naują arba tikslo vykdymo etape kurti naujus – tai labai padeda judėti pirmyn, tobulėti, augti. Niekada to trūkumo, ambicijų nepritrūksti.
Net, jei ir priėmei sprendimą turėti tikslą ar sukurti naują, aplinka vis tiek tave formuoja ir kartais turi pasiduoti tave supančiųjų ir tavo asmeniniams lūkesčiams.
– Svarbu turėt tikslų, bet atsiranda koks nors naujas reikalas, į kurį nenori veltis. Kaip priverst save norėt?
– Aš savęs nespaudžiu. Būna taip, pamąstau, o kas tada? Ką tu darysi vietoj to laiko, kam tu jį prašvaistysi? Pasižiūri tada dar į savo metus, pasižiūri savo mąstymo planą, ką ketinu iki penkiasdešimties nuveikti ir galvoju, kad jei šito nenuveiksiu, kas manęs lauks po to? Kažkaip vis tiek strateguoju.
Mano mąstymas toks, kad, jei gaunu didelį spaudimą kažkam atlikti, aš iš karto atmetu. Kažkaip viskas gyvenime vyksta natūraliai, tai pavyksta ir gyvent su tuo.
– Įdomu tai, kad daugelis daug pasiekusių gyvenime žmonių kalba, kad „kažkaip taip gavosi“. O tie, kurių pasiekimai nėra labai ženklūs ir žinomi, kalba apie tai, kiek jie daug į tai įdėjo darbo ir nepasidavė. Toks keistas paradoksas.
Kas yra tavo mokytojas? Žmogus, kuris yra sektinas pavyzdys?
– Visi su nuodėmėm, visi su klaidom, tai negali susirast idealo, kuris nepadarė klaidų, o jo klaidą pašalinęs nežinai, kaip toliau būtų vystęsi. Gal ta klaida ir yra lemiamas taškas, kuris padarė jį tuo, kuo jis yra. Tai aš tų idealų daug turiu, bet turiu pokrypį, kad matau žmones, kurie dėl „ne“ yra padarę karjerą, per kažkokius atsitiktinumus.
Reikia būti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Jūs man parodykit bet kokį pasiekusį žmogų, o aš jums pasakysiu, kur tas taškas buvo, kur jis atsirado tada, kai reikėjo, ir kaip viskas persivertė. Kitų gyvenime tokie įvykiai atsitinka net du tris kartus – čia jau galima vadinti sėkme. Etapai, kurie nuvedė tave į sėkmę, padarė tave tuo, kuo esi, savo srityje geriausią ar panašiai.
Vis tiek seki tas sėkmės istorijas, gali jas išstatyt į vieną liniją ir matai daug panašumų. Pavyzdžiui, visi sėkmingi verslininkai sako, kad pradėjo daryti tai, kuo jie mėgaujasi ir tada jiems gerai einasi. Net, kai suklysta, jie žino, kaip atsistot į vietą, nes vis tiek nuo to dalyko kaifuoja, žino, kaip jį pataisyti.
Jeigu eini iš proto dėl technologijų, daryk tas technologijas.
– O tu vis dar kaifuoji dainuodamas?
– Visko būna. Kartais nuo tavęs geras dainavimas nepriklauso, nes fiziologija paveda. Atrodo, norėtum labai daug, ir dabar tas šansas, bet nesigauna. Toks gyvenimas, kartais nepapūsi prieš vėją. Todėl ir sakiau, aplinka labai daug diktuoja. Vis dėlto pagal savo galimybes padarau maksimumą, kiek aš galiu.