– Papasakokite, kaip tapote kariu chirurgu?
– Karo chirurgija mano gyvenime atsirado palaipsniui, sutapus tam tikroms aplinkybėms. Mokykloje tikrai nesvajojau apie chirurgiją, o tuo labiau apie karo chirurgiją. Na, kad bandysiu stoti į mediciną paskutiniais metais galvojau. Taip pat 12 klasėje klasiokas pasiūlė įstoti į KASP (Krašto apsaugos savanorių pajėgas). Sutikau, bet ilgalaikių planų ar minčių sieti savo gyvenimą su kariuomene nebuvo. Taigi, 2000 metų balandį daviau kario savanorio priesaiką ir įstojau į KASP 5-ąją rinktinę. Taip pat tais pačiais metais įstojau ir į tuometinį Kauno medicinos universitetą (KMU).
Toliau dalyvaudavau KASP pratybose. Berods pirmo kurso pabaigoje išgirdome apie rengiamus jaunesniųjų vadų kursus aukštųjų mokyklų studentams. Tai yra 3 metų kursai, po kurių suteikiamas karininko laipsnis, pagrinde tai buvo skirta ruošti būrių vadus, bet tais metais ir KMT pasiūlė medicinos studentams stoti į šiuos kursus ir baigus įgyti medicinos gydytojo kvalifikaciją. Kursai vykdavo mokslo metų metu savaitgaliais. 2006 m. baigus KMU, daviau karininko priesaiką ir buvo suteiktas karininko laipsnis. Tačiau tuo metu dar nebuvo aiškių procedūrų ir tvarkos kaip rezervo karys gali atlikti tarnybą KMT, tad toliau tęsiau tarnybą KASP, kartas nuo karto sudalyvaudamas ir KMT rengiamose pratybose. 2016m buvo įkurtas KMT aktyvus rezervas, tad tais metais ir perėjau į KMT.
Pradėjęs studijuoti mediciną nežinojau kokia specialybę pasirinksiu, bet studijų metu supratau, kad terapinės specialybės – ne man. Paskutiniame kurse nusprendžiau rinktis arba ortopediją traumatologiją, arba chirurgiją. Galutinis apsisprendimas buvo internatūros metu. Po kurios įstojau į bendrosios chirurgijos rezidentūrą. Susidomėjau sunkią traumą (politraumą) patyrusių pacientų gydymu. Tuo pačiu metu atsirado straipsnių apie NATO karo medikų patirtį kare Irake ir Afganistane, ypač JAV. Apie jų įdiegtas naujoves, kurias palaipsniui perėmė ir civilinės įstaigos gydydamos sunkias traumas patyrusius pacientus. Taip vis daugiau pradėjau gilintis į karo chirurgiją.
– Kas šiame darbe jums patinka labiausiai ir, kas yra sunkiausia?
– Kadangi esu rezervo karys, tai vadinti to savo darbu tikrai negaliu. Kalbant apie pareigas, taip pat turėčiau trumpai paminėti patį medicininės paramos mūšio lauke principą. Pagalba sužeistiesiems teikiama etapais, pagal NATO terminologiją tai vadinama Rolemis.
Role 1 – arčiausiai mūšio lauko esantis vienetas, kuriame tik stabilizuojama sužeistojo būklė, nėra chirurginių pajėgumų, iš čia ligonis evakuojamas toliau. Role 2 – didesnis medicininės paramos vienetas, su chirurgine komanda, intensyvios terapijos lovomis ir galimybe iki 3 parų stacionarizuoti pacientus, taip pat minimalūs diagnostikos pajėgumai. Toliau sužeistieji evakuojami į Role 3 – didelė užnugario ligoninė su gydytojais specialistais, plačiomis diagnostikos galimybėmis. Role 4 – už konflikto teritorijos esanti ligoninė, kur evakuojami sužeistieji, kuriems reikalingas ilgalaikis gydymas, reabilitacija. Taigi, mano pareigos yra Role2 chirurginės grandies vadas.
Šitoje veikloje man labiausiai patinka, kad galiu gilinti savo žinias traumų chirurgijoje. Teko dalyvauti kursuose Švedijoje, Vengrijoje. Taip pat dalyvavome didžiausiose NATO karo medikų pratybose Vokietijoje ir Rumunijoje. Pastarosiose buvo pirmą kartą už Lietuvos ribų išskleista visa mūsų Role2 ligoninė. Taip pat kasmet dalyvaujame ir Lietuvoje rengiamose tarptautinėse pratybose. Dar vienas teigiamas dalykas, kad tarnyboje sutikau nemažai labai motyvuotų ir entuziastingų žmonių.
– Koks prisiminimas, būnant rezervo kariu, įstrigo labiausiai?
– Be abejo mano pirmoji tarptautinė operacija Afganistane.
– Kiek laiko ir kaip šiai operacijai ruošėtės?
– Buvo keturių savaičių pasirengimo tarptautinei operacijai kursas. Kurio metu buvo atnaujinamos kai kurių karinių dalykų žinios, vyko šaudymo pratybos. Taip pat buvo paskaitos apie misijos rajoną, psichologiją, karinę ir humanitarinę teisę.
– Kur ir kada vykote? Kokiomis sąlygomis gyvenote? Kokia buvo jūsų kasdienybė?
– Misijoje išbuvau du mėnesius, nuo sausio vidurio iki kovo vidurio. Buvau prie Mazari Šarifo (Mazar-e-Sharif) miesto esančioje, vokiečių vadovaujamoje bazėje. Tai yra NATO misijos „Tvirta parama“ ( angl. Resolut Support) šiaurės regiono Afganistane vadavietė. Gyvenimo sąlygos tikrai labai geros, geras maistas. Pasirūpinta karių laisvalaikiu: sporto salės su treniruokliais, badmintono salė, veikė kelios kavinės, kirpyklos, parduotuvės. Vieną dieną per savaitę rodydavo kiną, buvo organizuotas pėsčiųjų žygis bazės teritorijoje. Veikė vietinių gyventojų turgus, kur galėjai įsigyti rankų darbo kilimų, juvelyrikos, audio technikos ir t.t.
Kiekvieną dieną pradėdavome ligoninėje nuo bendro aparimo apie praėjusią parą, svarbesnių žinių perdavimo. Vėliau vizituodavome pacientus, būdavo perrišimai, suplanuotos operacijos. Taip pat konsultuodavome ambulatorinius pacientus. Visas personalas turėdavome pranešimų gaviklius. Jei būdavo pranešimas, kad laukiama pacientų su koviniais sužalojimais, tai iš karto apie tai būdavo informuojamos chirurginės ir operacinės komandos, kurios susirinkdavo ligoninėje laukti pacientų. Taip pat buvo budėjimų grafikas, kuomet tave galėdavo pakviesti konsultuoti vakare ar naktį pavyzdžiui pilvo skausmo ir smulkios traumos atveju.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais, išvykus teko susidurti?
– Darbas tarptautinėje aplinkoje ir tarptautinėje komandoje. Kartu dirbo vokiečių ir olandų chirurginės komandos, taip pat buvo medikų iš Belgijos, Vengrijos. Kolektyvas buvo labai draugiškas, geranoriškas ir labai patyręs, tad pakankamai greitai tapau komandos dalimi. Taip pat teko dirbti su kiek kitokia įranga ir medicininėmis priemonėmis, nei dirbu čia Lietuvoje.
Pasitaikė atvejų, kai teko operuoti šautines žaizdas, improvizuotų sprogmenų padarytus sužalojimus, nutrauktas galūnes. Labai įsiminė vienas pacientas, kokio Lietuvoje, civilinėje praktikoje, tikrai nepamatysi. Nuo sprogmens žmogui visas kūnas buvo nusėtas plėštinėmis žaizdomis.
– Ar pats jautėtės saugus?
– Jaučiausi saugus. Mano buvimo metu bazėje nebuvo jokių incidentų. Įtakos turi dabartinė situacija, kadangi tai yra nekovinė, o mokomoji – patariamoji NATO misija. Aišku visi turėdavome nešiotis ginklus prie savęs savigynai. Iš bazės teritorijos aš neišvykdavau.
– Ar, prieš išvykstant, neapėmė baimė? Kaip reagavo jūsų šeima?
Baisu tikai nebuvo, vykau savo noru. Buvo šiek tiek nežinomybės ir nerimo, kadangi buvau pirmas ir vienintelis karys iš Lietuvos tame regione. Taip pat prieš misiją nebuvo visai aišku kokios konkrečiai mano pareigos bus, kokios gyvenimo sąlygos.
Džiaugiuosi, kad šeima reagavo pakankamai ramiai, misija buvo pakankamai trumpa – 2 mėnesiai.
– Misija Afganistane buvo jums pirmoji. Ar norėtumėte išvykti dažniau?
– Kaip minėjau domiuosi traumų chirurgija. Lietuvoje tokios patirties įgyti labai sunku, sunkių traumų skaičius nėra didelis, tai lemia gerėjanti kriminogeninė padėtis ir eismo sąlygos šalyje. Vyrauja buki sužalojimai (avarijos, kritimai iš aukščio), labai reti šautiniai sužalojimai. Taigi vienintelis kelias gauti patirties yra išvykti į specialius kursus, stažuotis dideliuose užsienio traumos centruose arba kaip mano atveju išvykti į tarptautinę operaciją. Grįžęs savo patirtį galiu pritaikyti ne tik karo medicinoje, bet taip pat, kas labai svarbu, ir savo kasdieniniame darbe.
– Gal kada buvo kilusi mintis keisti karjeros kryptį? Jeigu ne chirurgu, kuo būtumėte?
– Jei ir būtų galima laiką atsukti atgal, rinkčiausi tą patį kelią – mediciną. Nors kartas nuo karto pagalvoju, kad galbūt bandyčiau rinktis kiek kitokią rezidentūrą. Specialybę, kur mažiau naktinio darbo ir įtampos. O ne medicina, tai tikriausiai kariuomenė arba sportininko kelias.
– Kaip suprantu, savo profesija ir veikla esate tikrai patenkintas. Ką patartumėte savo vaikams? Galbūt sekti jūsų pėdomis...
– Auginame du vaikučius. Tikrai neagituosiu ir neversiu rinktis gydytojo profesijos, bet stengsiuosi, kad vaikai suprastų mokslo svarbą, įgytų išsilavinimą, nepaisant to, kokia sritį pasirinktų. Kaip išsirinkti darbą, tikriausiai niekas vieno recepto nežino ir tokio negali būti, mes visi labai skirtingi, ir kas pavyko vienam, nebūtinai tiks kitam. Svarbiausia suprasti kas tau patinka, ką tu nori daryti, savo darbą atlikti sąžiningai ir kruopščiai, siekti aukščiausių standartų, nuolat tobulėti toje srityje. Taip pat nebijoti suklysti ir laiku pripažinti, kad darbas tau netinka ir laiku pradėti ieškoti naujo kelio, o ne visą likusį gyvenimą kentėti.
Ačiū už pokalbį!